Kaip atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose: praktinis konservatyvaus Klaipėdos gyventojo vadovas

Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe

Prisimenu laikotarpį, kai naujienų šaltiniai buvo gana aiškūs – televizija, radijas, keletas laikraščių. Dabar, kai mano kaimynai Klaipėdoje daugiau laiko praleidžia Facebook’e nei žiūrėdami žinias per televizorių, situacija pasikeitė kardinaliai. Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui žmonių, o kartu ir pagrindiniu dezinformacijos platinimo kanalu.

Problema ta, kad daugelis mūsų, ypač konservatyvių pažiūrų žmonių, kurie vertina tradicines vertybes ir skeptiškai žiūri į staigius pokyčius, dažnai tampame lengviausiu taikiniu dezinformacijai. Kodėl? Nes mums patinka informacija, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus. Jei matau straipsnį, kuris kritikuoja tai, kas man ir taip nepatinka, aš natūraliai linkęs juo patikėti ir pasidalinti su draugais.

Tačiau būkime sąžiningi – dezinformacija nėra vien kairiosios ar dešiniosios pusės problema. Tai sisteminė bėda, kuri paveikia visus. Tik metodai skiriasi. Konservatyviai nusiteikusiems žmonėms dažnai siūloma dezinformacija apie imigrantus, tradicinės šeimos „sunaikinimą”, tariamai paslėptus globalinių elitų planus. Liberalesnių pažiūrų žmonėms – apie „atsilikusius” tradicinių vertybių šalininkus, klimato katastrofas ar socialinę neteisybę.

Kas iš tikrųjų yra dezinformacija ir kaip ji veikia

Dezinformacija nėra tiesiog klaida ar netikslumas. Tai tyčinis melas, sukurtas tam tikram tikslui pasiekti. Ir štai čia prasideda sudėtinga dalis – kaip atskirti tyčinį melą nuo paprastos klaidos ar nuo nuomonės, su kuria tiesiog nesutinku?

Pavyzdžiui, jei kažkas Klaipėdos Facebook grupėje rašo, kad miesto centre atsidarė naujas kebabų kioskas, o iš tikrųjų tai šaurmos kioskas – tai klaida, ne dezinformacija. Bet jei kažkas tyčia skelbia, kad tame kioske maistas užterštas, nors jokių įrodymų tam nėra, siekiant pakenkti verslui ar kurstant neapykantą tam tikrai grupei – tai jau dezinformacija.

Socialiniuose tinkluose dezinformacija veikia pagal keletą principų. Pirma, ji apeliaoja į emocijas, ne į logiką. Antra, ji dažnai patvirtina tai, ką jau norime tikėti. Trečia, ji paprastai pateikiama kaip „paslėpta tiesa”, kurią „jie” nori nuslėpti. Ketvirta, ji skatina nedelsiant dalintis, kol „dar neištrynė”.

Prisimenu vieną atvejį, kai mano pažįstamas dalijosi įrašu apie tai, kaip ES nori uždrausti lietuvišką duoną. Skamba absurdiškai, tiesa? Bet tas įrašas buvo parašytas taip įtikinamai, su nuorodomis į kažkokius „dokumentus”, kad žmogus patikėjo. O iš tikrųjų viskas kilo iš nesuprastos direktyvos apie maisto ženklinimą, kuri neturi nieko bendra su duonos uždraudimu.

Patikrinkite šaltinius – bet kaip tai padaryti praktiškai

„Patikrinkite šaltinius” – šį patarimą girdime nuolat, bet kas tai iš tikrųjų reiškia? Daugelis žmonių, ypač vyresnio amžiaus, nežino, kaip tai padaryti praktiškai. Štai keletas konkrečių žingsnių.

Pirma, pažiūrėkite, kas yra informacijos autorius. Ar tai žinomas žiniasklaidos kanalas? Ar tai kažkoks „Tiesos Lietuva” ar „Laisvos Naujienos” puslapis, kuris atsirado prieš tris mėnesius? Jei negalite rasti jokios informacijos apie autorių ar puslapį, tai jau pirmasis raudonas signalas.

Antra, pabandykite rasti tą pačią informaciją kituose šaltiniuose. Ne tik konservatyviuose ar tik liberaliuose – įvairiuose. Jei apie kažkokį svarbų įvykį rašo tik vienas nežinomas puslapis, o visi kiti žiniasklaidos kanalai tyli – greičiausiai tai nesąmonė.

Trečia, pažiūrėkite į pačią publikaciją. Ar ji pilna rašybos klaidų? Ar naudojami DIDŽIOSIOS RAIDĖS ir daug šauktukų!!! Ar antraštė drastiškai skiriasi nuo turinio? Ar nuotraukos atrodo keistai – gal per tamsios, per šviesios, ar akivaizdžiai redaguotos? Šie dalykai dažnai išduoda dezinformaciją.

Ketvirta, patikrinkite datą. Dažnai seni įvykiai pateikiami kaip naujienos. Pavyzdžiui, nuotrauka iš 2015 metų pabėgėlių krizės gali būti pateikta kaip „vakar Klaipėdoje” įvykęs incidentas.

Penkta, naudokite faktų tikrinimo svetaines. Taip, žinau, kad daugelis konservatyvių žmonių nepasitiki šiais šaltiniais, manydami, kad jie šališki. Bet būkime sąžiningi – jei keli nepriklausomi faktų tikrintojai sako, kad kažkas yra melas, greičiausiai taip ir yra. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, „15min” taip pat tikrina faktus. Tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org” ir kiti.

Atpažinkite manipuliavimo technikas

Dezinformacijos kūrėjai naudoja įvairias psichologines technikas, kad priversti mus patikėti jų skleidžiamu melu. Štai kelios dažniausios, kurias turėtumėte atpažinti.

Emocinis manipuliavimas. Jei straipsnis ar įrašas sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą – sustokite ir pagalvokite. Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad emocijų apimti žmonės nesvarsto racionaliai. Jie tyčia naudoja provokuojančias antraštes ir vaizdus, kad išjungtų jūsų kritinį mąstymą.

Patvirtinimo šališkumas. Mums visiems patinka informacija, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus. Jei matau straipsnį, kuris kritikuoja tai, kas man ir taip nepatinka, aš natūraliai linkęs juo patikėti. Dezinformacijos kūrėjai tai žino ir tyčia kuria turinį, kuris atitinka tam tikros auditorijos pažiūras.

„Mes prieš juos” retorika. Dezinformacija dažnai dalijasi pasaulį į „mus” (gerus, protingus, tikrus lietuvius) ir „juos” (blogus, kvailų, išdavikus). Tokia retorika siekiama sukurti grupės tapatybės jausmą ir išjungti kritinį mąstymą – juk jei abejoji informacija, tu tarsi išduodi „savo” grupę.

Sudėtingų dalykų supaprastinimas. Realus pasaulis yra sudėtingas. Bet dezinformacija siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. „Visi mūsų ekonominiai sunkumai – dėl imigrantų.” „Visi nusikaltimai – dėl liberalų politikos.” Tokie teiginiai yra patrauklūs, nes suteikia aiškumo ir kaltų, bet jie retai atspindi tikrovę.

Anonimiškumas ir „paslėptos tiesos”. „Tai, ką jums slepia”, „Paslėpta tiesa”, „Žiniasklaida apie tai tyli” – šios frazės yra klasikiniai dezinformacijos požymiai. Jos siekiama sukurti įspūdį, kad jūs gaunate privilegijuotą informaciją, kurią „sistema” nori nuslėpti.

Socialinių tinklų algoritmai – jūsų paties sukurta burbulas

Viena didžiausių problemų, apie kurią daugelis žmonių net nežino, yra tai, kaip veikia socialinių tinklų algoritmai. Facebook, YouTube, Instagram – visi šie tinklai naudoja algoritmus, kurie rodo jums turinį, kuris, jų nuomone, jums patiks. Kaip jie tai nusprendžia? Pagal tai, ką jūs jau žiūrėjote, kuo pasidalijote, ką pamėgote.

Skamba nekalčiai, tiesa? Bet problema ta, kad tai sukuria tai, kas vadinama „informacijos burbulu” arba „aido kamera”. Jūs matote tik turinį, kuris patvirtina jūsų esamus įsitikinimus. Jei esate konservatyvių pažiūrų ir dažnai žiūrite konservatyvaus turinio, algoritmas rodys jums vis daugiau tokio turinio. Jei kartą paspaudėte ant straipsnio apie imigracijos problemas, algoritmas spręs, kad jus domina ši tema, ir rodys daugiau panašių straipsnių.

Rezultatas? Jūs gyvename informaciniame burbule, kur visi sutinka su jumis, visi dalijasi panašiomis nuomonėmis, ir jūs niekada nesusidursite su skirtingomis perspektyvomis. Tai ne tik riboja jūsų supratimą apie pasaulį, bet ir daro jus pažeidžiamesnį dezinformacijai – jei visi jūsų draugai socialiniuose tinkluose dalijasi ta pačia (klaidinga) informacija, ji pradeda atrodyti kaip tiesa.

Kaip su tuo kovoti? Sąmoningai ieškokite įvairių nuomonių. Skaitykite ne tik tuos šaltinius, kurie jums patinka, bet ir tuos, su kuriais dažnai nesutinkate. Ne tam, kad pakeistumėte savo pažiūras, bet tam, kad suprastumėte, kaip mąsto kita pusė. Tai padės jums geriau įvertinti informaciją ir atpažinti manipuliavimą.

Praktiniai įrankiai ir metodai kasdieniam naudojimui

Gerai, teorija yra svarbu, bet ką konkrečiai galite padaryti šiandien, dabar, kai naršote Facebook’ą ar skaitote naujienas?

Google atvirkštinė paieška. Jei matote įtartina nuotrauką, galite patikrinti, ar ji tikra. Eikite į Google Images, įkelkite nuotrauką arba įklijuokite jos nuorodą, ir pamatysite, kur dar ta nuotrauka buvo naudota. Dažnai paaiškėja, kad „šiandien Klaipėdoje” įvykusio incidento nuotrauka iš tikrųjų yra iš Vokietijos prieš penkerius metus.

Patikrinkite URL adresą. Dezinformacijos šaltiniai dažnai naudoja URL adresus, kurie atrodo panašūs į tikrų naujienų portalų, bet šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” arba „delfi-news.com”. Visada patikrinkite tikslų adresą.

Skaitykite ne tik antraštes. Daugelis žmonių dalijasi straipsniais perskaite tik antraštę. Antraštės dažnai būna klaidinančios arba sensacingos, net jei pats straipsnis yra normalus. Visada perskaitykite bent pirmą pastraipą prieš dalindamiesi.

Pasitikrinkite save. Prieš dalindamiesi kažkuo, užduokite sau šiuos klausimus: Ar aš tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar patikrinau šaltinį? Ar tai sukelia stiprią emocinę reakciją? Jei taip, kodėl? Ar norėčiau, kad kažkas dalintųsi nepatikrinta informacija apie mane ar mano bendruomenę?

Naudokite kritinį mąstymą. Jei kažkas skamba per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Jei kažkas skamba absurdiškai, bet pateikiama kaip faktas, patikrinkite. Jei kažkas teigia turėti „paslėptą tiesą”, kurią „visi nori nuslėpti”, pagalvokite – ar tikrai įmanoma tokią informaciją nuslėpti šiuolaikiniame pasaulyje?

Ką daryti, kai artimi žmonės platina dezinformaciją

Tai viena sudėtingiausių situacijų. Jūsų mama, tėvas, senelis ar geras draugas dalijasi akivaizdžia nesąmone Facebook’e. Ką daryti? Ar ignoruoti? Ar viešai pakoregti? Ar parašyti asmenišką žinutę?

Nėra vieno teisingo atsakymo, bet štai keletas rekomendacijų. Pirma, nepuolkite žmogaus viešai. „Tu kvailas, jei tuo tiki” – tikrai ne geriausias būdas padėti žmogui atpažinti dezinformaciją. Priešingai, tai tik sustiprins jo gynybinę reakciją ir padarys jį dar labiau įsitikinusį savo teisumu.

Antra, bandykite suprasti, kodėl žmogus patikėjo ta informacija. Dažnai už dezinformacijos slypi tikri rūpesčiai ir baimės. Jei kažkas dalijasi dezinformacija apie imigrantus, galbūt jis tikrai jaučia ekonominį nesaugumą ir bijo dėl savo ateities. Jei kažkas dalijasi dezinformacija apie vakcinacijas, galbūt jis tikrai nerimauja dėl savo vaikų sveikatos.

Trečia, pateikite faktus švelniai ir su empatija. „Mačiau panašų straipsnį, bet paskui radau, kad tai netiesa. Štai patikimas šaltinis, kuris tai paaiškina.” Arba: „Suprantu, kodėl tai sukelia nerimą, bet man atrodo, kad ši informacija gali būti netiksli. Gal galėtume kartu patikrinti?”

Ketvirta, pripažinkite, kad kartais tiesiog negalite pakeisti žmogaus nuomonės. Kai kurie žmonės yra taip giliai įsitikinę savo teisumu, kad jokie faktai jų neįtikins. Tokiu atveju galbūt geriausia strategija – tiesiog nustoti sekti jų įrašus socialiniuose tinkluose, išlaikant normalius santykius realiame gyvenime.

Konservatyvių vertybių gynimas be dezinformacijos

Čia noriu kreiptis tiesiogiai į konservatyvių pažiūrų žmones, tokius kaip aš. Mūsų vertybės – šeima, tradicijos, tautinė tapatybė, atsargumas pokyčių atžvilgiu – yra svarbios ir vertingos. Bet mes nereikalaujame dezinformacijos, kad jas gynybėme.

Dažnai matau, kaip žmonės, kurie rūpinasi tradicinėmis vertybėmis, dalijasi akivaizdžiai melagingomis istorijomis apie „gender ideologiją mokyklose” ar „prievartinę islamizaciją”. Problema ta, kad kai šios istorijos pasirodo esančios melas, tai diskredituoja ne tik tą konkretų teiginį, bet ir visą mūsų poziciją.

Jei tikrai rūpinasi šeimos vertybės, galime apie tai kalbėti remiantis faktais ir nuoširdžiais argumentais. Jei tikrai nerimauname dėl nekontroliuojamos imigracijos, galime nurodyti realius duomenis ir pavyzdžius, o ne išgalvotas istorijas. Jei tikrai manome, kad tam tikri socialiniai pokyčiai vyksta per greitai, galime tai argumentuoti, nenaudodami klaidinančios informacijos.

Dezinformacija ne tik nepadeda mūsų pozicijai – ji jai kenkia. Ji daro mus lengvai pažeidžiamais kritikai, ji mažina mūsų patikimumą, ir ji atitraukia dėmesį nuo tikrų problemų, kurias galėtume konstruktyviai spręsti.

Kaip gyventi informacijos amžiuje neprarandant proto

Galiausiai, būkime sąžiningi – visa ši dezinformacijos problema gali atrodyti pribloškianti. Kaip galima patikrinti kiekvieną informaciją? Kaip žinoti, kam tikėti? Ar apskritai galima kuo nors pasitikėti?

Atsakymas yra toks: taip, galima, bet reikia išmokti naujų įgūdžių. Kaip vairuoti automobilį ar naudotis kompiuteriu, informacinis raštingumas yra įgūdis, kurį galima išmokti. Ir kaip bet kuris įgūdis, jis reikalauja praktikos.

Pradėkite nuo mažų žingsnių. Nebandykite iš karto patikrinti viską – tiesiog pradėkite abejoti informacija, kuri sukelia stiprią emocinę reakciją. Paskui pradėkite tikrinti šaltinius straipsnių, kuriais svarstote dalintis. Palaipsniui tai taps įpročiu.

Pripažinkite, kad visi darome klaidų. Aš pats esu dalijęsis informacija, kuri vėliau pasirodė esanti netiksli. Tai normalu. Svarbu ne niekada neklysti, o pripažinti klaidas ir mokytis iš jų.

Ieškokite įvairovės. Skaitykite skirtingus šaltinius, kalbėkitės su skirtingų pažiūrų žmonėmis, būkite atviri tam, kad galite klysti. Tai nereiškia, kad turite atsisakyti savo vertybių ar įsitikinimų – tai tik reiškia, kad esate pakankamai stiprūs juos ginti remiantis faktais, o ne melu.

Ir galiausiai, nepamirškite, kad socialiniai tinklai nėra realus gyvenimas. Jei jaučiate, kad nuolatinis naujienų srautas jus vargina, atsitraukite. Išjunkite pranešimus, sumažinkite laiką, praleistą socialiniuose tinkluose, daugiau laiko praleiskite su realiais žmonėmis realiame pasaulyje. Klaipėdoje turime gražų pajūrį, senamiesčio gatves, parkus – išeikite pasivaikščioti vietoj to, kad slinktumėte Facebook’ą.

Dezinformacija yra rimta problema, bet ji nėra neįveikiama. Su šiek tiek kritinio mąstymo, kantrybės ir noru mokytis, visi galime tapti atspariesni manipuliacijoms ir padėti kitiems daryti tą patį. Ir galbūt, jei pakankamai daug žmonių pradės tikrinti faktus prieš dalindamiesi, socialiniai tinklai taps šiek tiek geresne vieta. Optimistiška mintis, tiesa? Bet kartais optimizmas, paremtas veiksmais, yra būtent tai, ko mums reikia.