Kaip atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose: praktinis konservatyvaus Klaipėdos gyventojo vadovas
Kai tiesa skęsta informacijos sūkuryje
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano kaimynas Vytautas, garbaus amžiaus pensininkas iš Žvejų gatvės, visiškai įsitikinęs pasakojo apie „tikrą” istoriją, kurią skaitė „Facebooke”. Pasak jo, Klaipėdoje esą planuojama uždaryti visas bažnyčias ir paversti jas kultūros centrais. Žmogus buvo tiek įsiaudrinęs, kad rengėsi rašyti laiškus į visas įmanomas institucijas. Tik kai paprašiau parodyti šaltinį, paaiškėjo, kad informacija atėjo iš puslapio, kurio pavadinimas buvo panašus į žinomą naujienų portalą, bet ne visai toks pat. Viena raidė skyrėsi.
Tai nėra unikalus atvejis. Gyvename laikais, kai informacijos srautas primena Danės upės potvynį – nebesupranti, kur tikrasis kraštas, o kur jau prasideda drumzlinas vanduo. Ypač tai aktualu mums, konservatyvesnių pažiūrų žmonėms, kurie vertina tradicijas, šeimą ir tikėjimą. Būtent šios vertybės dažniausiai tampa taikiniais tiems, kas skleidžia dezinformaciją, nes žino – emociškai prisirišę prie tam tikrų idėjų, lengviau patikėsime tuo, kas atitinka mūsų pasaulėžiūrą, net jei tai netiesa.
Kodėl mes taip lengvai tampame aukomis
Dezinformacijos kūrėjai – tai ne kažkokie paaugliai rūsyje, kaip daugelis įsivaizduoja. Tai dažnai gerai organizuotos grupės ar net valstybės, kurios sąmoningai siekia sukelti visuomenėje nesantaiką, susilpninti pasitikėjimą institucijomis ar tiesiog uždirbti pinigų iš skandalingų antraščių. Jie puikiai supranta žmogaus psichologiją.
Mes, konservatyvūs žmonės, turime tam tikrą silpnąją vietą – bijome praradimo. Bijome, kad mūsų vertybės bus pamirštos, kad pasaulis keisis per greitai, kad mūsų vaikai augs svetimoje kultūroje. Šis nerimas yra natūralus ir suprantamas, bet būtent jis tampa įrankiu manipuliuotojų rankose. Jie kuria istorijas, kurios patvirtina mūsų baimes, ir mes jas dalijamės nepatikrinę, nes jos „skamba teisingai”.
Klaipėdoje, uostamiestyje su sudėtinga istorija ir daugiatautėmis tradicijomis, šis reiškinys turi savo specifiką. Čia lengva sužaisti istorijos korta, priminti apie prarastas šaknis, apie „tikruosius” ir „netikruosius” klaipėdiečius. Mačiau ne vieną įrašą, kuriame tvirtinama, kad miesto valdžia tyčia naikina vokiškąjį paveldą ar, priešingai, pernelyg jį išaukština mažinant lietuviškąją tapatybę. Abi pusės naudoja panašius metodus, tik skirtingas auditorijas.
Kaip atpažinti melą tarp tūkstančių įrašų
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – sustoti. Tiesiog sustoti prieš paspaudžiant „dalintis”. Žinau, kaip sunku tai padaryti, kai matai įrašą apie kažką, kas jaudina širdį, kas atrodo kaip svarbi informacija, kurią privalo žinoti visi. Bet būtent ta akimirka, kai jaučiame stiprią emocinę reakciją, yra pavojingiausia.
Antraštė, kuri šaukia, kuri naudoja daug šauktuką ženklų, kuri žada atskleisti „TIKRĄJĄ TIESĄ” ar įspėja apie „TAI, KO JUMS NESAKO”, beveik visada yra raudonas signalas. Rimti žurnalistai taip nerašo. Jie nenori jūsų išgąsdinti ar supykdyti – jie nori informuoti.
Patikrinkite šaltinį. Ne tik puslapio pavadinimą, bet ir tai, kas už jo slypi. Ar tai žinomas portalas? Ar jame yra kontaktai, redakcijos informacija? Ar galite rasti kitų straipsnių iš tos pačios redakcijos? Jei puslapis atsirado prieš tris mėnesius ir jame tik skandalingos naujienos – tai ne žurnalistika, tai dezinformacijos fabrikas.
Vienas paprastas triukas: pabandykite surasti tą pačią informaciją kitur. Jei kažkas tikrai svarbus įvyko Klaipėdoje – tai aprašys „Klaipėda”, „Vakarų ekspresas”, nacionaliniai portalai. Jei radote sensacingą žinią tik viename keistame puslapyje – greičiausiai tai tiesiog išgalvota istorija.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai: kai akys apgaudinėja
Anksčiau sakydavo: „Nuotrauka neapgaus”. Dabar šis posakis tapo pavojingu anachronizmu. Dirbtinio intelekto technologijos pasiekė tokį lygį, kad sukurti tikrovišką netikrą nuotrauką ar vaizdo įrašą gali net vidutinių įgūdžių entuziaztas. O profesionalai kuria tokius „deepfake” vaizdo įrašus, kad net ekspertai turi vargti juos atpažindami.
Mačiau, kaip Klaipėdos socialiniuose tinkluose sklido nuotrauka, kurioje esą užfiksuota „miesto valdžios paslaptis susitikimas su įtartinais asmenimis”. Nuotrauka atrodė tikra, bet kai kas pastebėjo keistą detalę – fone matėsi pastatas, kuris Klaipėdoje neegzistuoja. Pasirodo, nuotrauka buvo padirpta sujungiant kelias skirtingas nuotraukas.
Kaip apsisaugoti? Pirma, žiūrėkite į detales. Ar šešėliai krenta logiška kryptimi? Ar žmonių veido proporcijos natūralios? Ar fone nėra keistų, iškraipytų objektų? Antra, naudokite atvirkštinę paiešką pagal nuotrauką – „Google Images” ar „TinEye” paslaugos leidžia įkelti nuotrauką ir sužinoti, kur ji buvo publikuota anksčiau. Dažnai paaiškėja, kad „šiandien Klaipėdoje” įvykusi situacija iš tikrųjų nutiko prieš trejus metus Varšuvoje.
Socialinių tinklų algoritmai: kodėl matome tai, ką matome
Turiu prisipažinti – ilgą laiką nesupratau, kaip veikia „Facebook” ar kiti socialiniai tinklai. Maniau, kad tiesiog matau tai, ką skelbia mano draugai. Pasirodo, viskas daug sudėtingiau ir, drįsčiau sakyti, klastingiau.
Socialinių tinklų algoritmai yra sukurti taip, kad rodytų mums turinį, su kuriuo greičiausiai sąveikausime – pamėgsime, komentuosime, dalinsimės. O su kokiu turiniu mes labiausiai sąveikauojame? Su tuo, kuris sukelia stiprias emocijas: pyktį, baimę, pasipiktinimą, kartais – entuziazmą ar džiaugsmą. Ramus, subalansuotas, niuansuotas turinys algoritmus domina mažai.
Rezultatas? Mes pamažu atsidūriame informaciniame burbule, kur matome vis daugiau to, kas patvirtina mūsų įsitikinimus, ir vis mažiau to, kas juos kvestionuoja. Jei kartą paspaudėte „patinka” po įrašu apie tradicinių vertybių gynimą, algoritmas pradės rodyti vis daugiau panašaus turinio. Ir pamažu jūsų „Facebook” srautas tampa vis radikalesnis, net jei patys to nesiekiate.
Klaipėdos kontekste tai ypač pavojinga. Mūsų miestas turi daug jautrių temų – istorija, tautinė sudėtis, uosto plėtra, turizmas, santykis su rusų mažuma. Jei algoritmas „supras”, kad jus domina viena iš šių temų, jis gali pradėti rodyti vis ekstremalesnį turinį apie ją, kol jūsų vaizdas apie situaciją taps visiškai iškraipytas.
Praktiniai įrankiai ir metodai kasdieniam naudojimui
Leiskite pasidalinti konkrečiais būdais, kaip aš pats ir mano pažįstami mokėmės apsisaugoti nuo dezinformacijos. Tai nėra sudėtinga, bet reikalauja šiek tiek disciplinos.
Pirma, susikurkite sąrašą patikimų šaltinių. Klaipėdos atveju tai galėtų būti oficialus miesto savivaldybės puslapis, įsitvirtinę vietiniai leidiniai, nacionaliniai žiniasklaidos kanalai. Kai išgirstate kažką svarbaus, pirmiausia patikrinkite būtent šiuose šaltiniuose.
Antra, įsidiekite naršyklės plėtinius, kurie padeda atpažinti nepatikimus šaltinius. „NewsGuard” ar panašūs įrankiai rodo patikimumo įvertinimus šalia naujienų svetainių. Nors jie nėra tobuli, bet gali padėti išvengti akivaizdžiausių dezinformacijos šaltinių.
Trečia, mokykitės atpažinti botus ir fiktyvias paskyras. Jei kažkas komentuoja su profiliniu paveiksliuku, kuris atrodo kaip stock nuotrauka, jei paskyra sukurta neseniai, jei žmogus turi labai mažai draugų bet aktyviai komentuoja politines temas – tai greičiausiai ne tikras žmogus. Dezinformacijos kampanijos dažnai naudoja šimtus tokių fiktyvių paskyrų, kad sukurtų iliuziją, jog tam tikra nuomonė yra labai populiari.
Ketvirta, būkite atsargūs su „privačiomis” grupėmis ir uždarais kanalais. Telegram, WhatsApp grupės, uždari Facebook puslapiai – tai vietos, kur dezinformacija sklinda ypač sparčiai, nes žmonės jaučiasi esą „tarp savų” ir mažiau kritiškai vertina informaciją. Mačiau, kaip Klaipėdos bažnyčių bendruomenių WhatsApp grupėse sklido visiškai absurdiškos istorijos apie tariamai planuojamus įstatymus prieš tikėjimą, kurios neturėjo nieko bendra su realybe.
Pokalbis su artimaisiais: kaip kalbėti su tais, kurie patikėjo melu
Tai, ko gero, sunkiausia dalis. Kaip elgtis, kai jūsų mama, tėvas, brolis ar geriausia draugė dalijasi akivaizdžia dezinformacija? Kaip pasakyti, kad jie klysta, nepažeidžiant santykių?
Pirmiausia – niekada nesakykite „tu kvailas, kad tuo patikėjai”. Net jei taip galvojate. Žmogus, kuris jaučiasi užpultas, tik labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Psichologai tai vadina „backfire effect” – kai bandymas paneigti įsitikinimą tik jį sustiprina.
Vietoj to, užduokite klausimus. „Įdomu, o kur tu tai skaitei?” „Ar žinai, kas parašė tą straipsnį?” „Ar matei, kad kiti šaltiniai apie tai rašo?” Leiskite žmogui pačiam pradėti abejoti, vietoj to, kad jam primestumėte savo nuomonę.
Pasidalinkite savo patirtimi. „Žinai, aš irgi kartą patikėjau panašia istorija, bet paskui pasitikinau ir pasirodė, kad…” Tai daug efektyviau nei pamokslavimai. Žmonės geriau priima informaciją iš tų, kurie pripažįsta savo pažeidžiamumą.
Ir svarbiausia – pripažinkite, kad kartais dezinformacijoje gali būti grūdelis tiesos. Dažnai efektyviausias melas yra tas, kuris paremtas tikrais faktais, tik iškraipytais ar išimtais iš konteksto. Jei visiškai atmestumėte žmogaus rūpestį kaip nepagrįstą, prarasite galimybę konstruktyviam dialogui.
Kai informacinis karas tampa asmeniniu
Noriu pasidalinti asmenine istorija, kuri man parodė, kaip rimta yra ši problema. Prieš metus mano pažįstama, aktyvi Klaipėdos parapijos narė, pradėjo dalintis vis radikalesniais įrašais apie tariamai planuojamą „tradicinių vertybių naikinimą”. Iš pradžių tai buvo gana nekalti įrašai apie šeimos svarbą, bet pamažu turinys darėsi vis ekstremalesnį.
Vieną dieną ji pasidalino straipsniu, kuriame tvirtinama, kad Lietuvos mokyklose planuojama įvesti privalomą „LGBT propagandą” nuo darželio. Straipsnyje buvo nuorodos, citatos, atrodė įtikinamai. Kai paprašiau parodyti oficialius šaltinius, ji supyko – kaip aš galiu abejoti, ar nenoriu ginti savo vaikų?
Užtruko kelias savaites, kol pavyko ją įtikinti bent patikrinti informaciją. Pasirodė, kad straipsnis buvo parašytas Rusijos propagandos portale, o visos „citatos” iš Lietuvos politikų buvo arba visiškai išgalvotos, arba išplėštos iš konteksto taip, kad prasmė pasikeitė į priešingą. Moteris buvo sukrėsta – ne tik dėl to, kad patikėjo melu, bet ir dėl to, kad ji pati tą melą platino savo bendruomenėje.
Šis atvejis man parodė, kad dezinformacija nėra tik abstrakti problema. Ji gali sunaikinti draugystes, suskaldyti bendruomenes, priversti žmones priimti sprendimus, paremtus melu. Ir ji ypač pavojinga tiems, kurie nuoširdžiai rūpinasi savo šalimi, savo vertybėmis – nes būtent ta nuoširdžioji baimė tampa ginklu prieš juos pačius.
Atsakomybė ir viltis informacijos amžiuje
Kartais pagalvoju, ar nebūtų paprasčiau tiesiog atsisakyti socialinių tinklų, gyventi be šio nuolatinio informacijos triukšmo. Bet suprantu, kad tai nėra sprendimas. Socialiniai tinklai tapo dalimi mūsų gyvenimo – per juos bendraujame su artimaisiais, sužinome apie bendruomenės įvykius, dalijamės džiaugsmu ir liūdesiu. Problema ne pačiuose tinkluose, o tai, kaip mes juos naudojame.
Mes, konservatyvių pažiūrų žmonės, turime ypatingą atsakomybę. Mūsų vertybės – tiesa, sąžiningumas, atsakomybė už savo žodžius – turėtų reikšti, kad būtent mes būsime atsargiausi su informacija, kurią skelbiame. Jei tikrai rūpinasi tiesa, tai privalo rūpintis ir tai, kad neplatintume melo, net jei tas melas atrodo palankus mūsų pozicijai.
Klaipėda, mūsų miestas prie jūros, visada buvo vietų, kur susitikdavo skirtingos kultūros, idėjos, žmonės. Tai mūsų stiprybė, ne silpnybė. Bet ši stiprybė reikalauja, kad mokėtume kalbėtis, klausytis, skirti tiesą nuo melo. Dezinformacijos platintojai nori, kad mes baimintumės vienas kito, kad matytume priešus ten, kur yra tik kaimynai su kitokia nuomone.
Kiekvieną kartą, kai sustojame prieš paspausdami „dalintis”, kai patikriname šaltinį, kai užduodame klausimą vietoj to, kad automatiškai patikėtume – mes atliekame nedidelį, bet svarbų pasipriešinimo aktą. Pasipriešiname tiems, kas nori mus suskaldyti, sumanipuliuoti, paversti įrankiais savo tikslams.
Tiesa nėra visada paprasta ar maloni. Ji dažnai būna niuansuota, sudėtinga, reikalaujanti pastangų ją suprasti. Bet būtent ta tikroji tiesa, ne patogi iliuzija, gali būti tvirtu pagrindu mūsų įsitikinimams ir veiksmams. Ir būtent ją turime saugoti – sau, savo artimiesiems, savo bendruomenei.
