Kaip atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose: praktinis konservatyvaus Klaipėdos gyventojo vadovas

Kodėl dezinformacija tapo mūsų kasdienybe

Sėdžiu prie kavos puodelio ir skrolinu Facebook’ą – įprastas šeštadienio rytas. Staiga matau draugo pasidalintą straipsnį apie tai, kaip Klaipėdos uoste esą slapta iškraunami nelegalūs migrantai. Paspaudžiu nuorodą, skaitau – skamba įtikinamai, net nuotraukos pridėtos. Bet kažkas neduoda ramybės. Patikrinu šaltinį – pasirodo, tai svetainė, sukurta prieš tris mėnesius, be jokios kontaktinės informacijos. Nuotraukos? Paieškos pagalba randu jas iš visai kito įvykio Italijoje, prieš dvejus metus.

Štai taip dezinformacija veikia. Ji neateina su užrašu „aš – melas”. Ji apsirengusi pustiesos drabužiais, pagardintas emocijomis ir pritaikyta būtent tam, kad patikėtume. Ypač kai informacija atitinka mūsų jau turimus įsitikinimus ar baimes. Mes, konservatyvių pažiūrų žmonės, dažnai tampame taikiniais būtent todėl, kad turime aiškias vertybes ir principus, kuriais manipuliuoti gana paprasta.

Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui žmonių. Pagal statistiką, daugiau nei 60 procentų lietuvių naujienas skaito būtent per Facebook’ą ar kitas platformas. Problema ta, kad šios platformos nesukurtos skleidimui tiesos – jos sukurtos maksimaliai įtraukti dėmesį. O dėmesį geriaausiai pritraukia ne nuosaikios analizės, bet skandalingos antraštės, pykčio kurstantys tekstai ir šokiruojantys teiginiai.

Kas kuria dezinformaciją ir kodėl

Dažnai manome, kad dezinformaciją skleidžia tik kažkokie užsienio šnipai ar priešiški agentai. Realybė sudėtingesnė ir, tiesą sakant, baisesnė. Taip, yra profesionalių dezinformacijos kampanijų, finansuojamų iš Rusijos ar kitų šalių. Bet didžioji dalis klaidinančios informacijos atsiranda visai kitaip.

Pirma, yra žmonės, kurie tiesiog nori užsidirbti. Sukurti sensacingą straipsnį, pridėti šokiruojančią antraštę, gauti tūkstančius paspaudimų – ir štai jau uždirbi iš reklamų. Tokiems žmonėms nesvarbu, ar informacija teisinga, svarbu tik tai, kad ji sklistų. Antra, yra ideologiniai veikėjai, kurie sąmoningai iškreipia faktus, kad paremtų savo politinę darbotvarkę. Trečia – ir tai galbūt labiausiai nerimą kelianti – yra paprasti žmonės, kurie patys tiki tuo, kuo dalijasi, nors tai yra melas.

Pažįstu gerą žmogų iš Klaipėdos, kuris nuolat dalijasi straipsniais apie tai, kaip ES nori sunaikinti Lietuvos ūkininkus, kaip mokyklose vaikai yra verčiami atsisakyti savo lyties, kaip mieste planuojama statyti mečetė. Kai bandau švelniai paklausti apie šaltinius, jis nuoširdžiai tiki tuo, ką skaito. Jam tai nėra dezinformacija – tai „tiesa, kurią nutyli didžioji žiniasklaida”. Štai taip ir veikia šis mechanizmas.

Kaip atpažinti melą tarp pustiesos

Pats sau sukūriau kelių žingsnių sistemą, kuri padeda atsijoti grūdus nuo pelų. Pirmiausia – sustok. Tai paprasčiausias, bet sunkiausias žingsnis. Kai matai straipsnį, kuris sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tai jau signalas. Dezinformacija visada žaidžia emocijomis, nes emocijos išjungia kritinį mąstymą.

Antra – pažiūrėk į šaltinį. Ar tai žinomas, patikimas portalas? Ar svetainė turi aiškią kontaktinę informaciją, redakciją, istoriją? Jei tai kažkoks „laisvosnaujienos.lt” ar panašiai skambantis puslapis, kurį atradai pirmą kartą – labai didelė tikimybė, kad tai šlamštas. Tikros žiniasklaidos organizacijos turi reputaciją, kurią saugoja, todėl jos negali sau leisti skelbti akivaizdžių melų.

Trečia – ieškokite tos pačios informacijos kitur. Jei įvyko kažkas tikrai reikšmingo, apie tai rašys ne vienas šaltinis. Jei straipsnyje teigiama, kad Klaipėdoje įvyko kažkoks skandalingas įvykis, bet apie tai nerašo nei Klaipėda.lt, nei 15min, nei LRT – labai tikėtina, kad tai išgalvota istorija arba labai išpūstas nereikšmingas incidentas.

Ketvirta – patikrinkite nuotraukas. Tai dabar labai paprasta. Google Images paieška leidžia per kelias sekundes sužinoti, ar nuotrauka tikrai iš to įvykio, apie kurį rašoma. Dažnai dezinformuotojai naudoja senus vaizdus iš visai kitų kontekstų. Mačiau straipsnį apie „chaosą Klaipėdos ligoninėje”, iliustruotą nuotrauka iš Italijos ligoninės COVID pandemijos metu.

Penkta – atkreipkite dėmesį į kalbą. Profesionalūs žurnalistai rašo nuosaikiai, naudoja įvairius šaltinius, cituoja ekspertus. Dezinformacija dažnai pilna kategorinių teiginių, emocingų epitetų, sąmokslo teorijų užuominų. Jei straipsnyje kas antras sakinys baigiasi šauktuką, jei autorius aiškiai stengiasi jus supykdyti ar išgąsdinti – būkite atsargūs.

Socialinių tinklų algoritmai – kodėl matome tai, ką matome

Turime suprasti, kaip veikia Facebook’as, YouTube ar kitos platformos. Jos nėra neutralūs informacijos perdavėjai. Jos yra verslo įmonės, kurios uždirba iš mūsų dėmesio. Kuo ilgiau skrolini, kuo daugiau paspaudžiami, kuo daugiau komentuoji – tuo daugiau jie uždirba iš reklamų.

Algoritmai išmoko, kas mums patinka, ir rodo daugiau panašaus turinio. Jei kartą paspaudei ant straipsnio apie migrantų problemą, algoritmas nuspręs, kad tau tai įdomu, ir rodys daugiau tokių straipsnių. Problema ta, kad jis neatskiria faktų nuo melo – jam svarbu tik tai, ar tu spustelėsi.

Taip susiformuoja tai, ką vadina „informacine burbulu” arba „aido kamera”. Matai tik tuos dalykus, kurie patvirtina tavo jau turimus įsitikinimus. Jei esi konservatyvus, matysi daugiau konservatyvaus turinio. Jei tiki, kad vyriausybė slepia tiesą, matysi daugiau sąmokslo teorijų. Ir pamažu pradedi galvoti, kad visi taip mąsto, kad tai yra visuotinai pripažinta tiesa, nors iš tikrųjų tai tik tavo informacinis burbulas.

Aš pats tai pastebėjau, kai pradėjau sąmoningai ieškoti įvairių nuomonių. Pasirodo, pasaulis daug sudėtingesnis nei atrodo mano Facebook’o srautė. Yra protingų žmonių, kurie mąsto kitaip nei aš, ir jie nėra nei kvailiai, nei išdavikai. Tiesiog mes skaitome skirtingus šaltinius ir gyvename skirtinguose informaciniuose burbulse.

Praktiniai įrankiai ir metodai patikrinimui

Leiskite pasidalinti konkrečiais įrankiais, kuriuos naudoju kasdien. Pirmas ir paprasčiausias – Google paieška. Kai matau įdomų teiginį, tiesiog įvedu jį į paieškos laukelį su kabučių ženklais. Jei tai tikra informacija, rasiu ją patikimuose šaltiniuose. Jei randu tik keistose svetainėse arba nerandu visai – tai signalas.

Antras įrankis – faktų tikrinimo portalai. Lietuvoje veikia Delfi Faktai tikrina, LRT Faktų tikrintojai, Melo detektorius. Šie projektai profesionaliai tikrina viešojoje erdvėje sklindančius teiginius. Kai abejoju kažkuo, tiesiog įvedu raktažodžius ir „faktų tikrinimas” – dažnai randu, kad kažkas jau patikrinęs tą informaciją.

Trečias metodas – pažiūrėti, kas dar dalijasi šia informacija. Jei straipsniu dalijasi tik žmonės su aiškia politine agenda, jei komentaruose matai tik vienodas nuomones, jei nėra jokios kritikos ar diskusijos – tai įtartina. Tikra informacija visada sukelia įvairių reakcijų.

Ketvirtas būdas – patikrinti datos. Dažnai dezinformuotojai paima seną straipsnį ir dalijasi juo taip, tarsi tai būtų šviežia naujiena. Matau straipsnį „Klaipėdoje užpuolė moterį” – skamba bauginančiai. Bet paspaudus paaiškėja, kad straipsnis iš 2019 metų. Taip, įvykis buvo tikras, bet dabar juo dalijamasi siekiant sukurti įspūdį, kad mieste pavojinga, nors tai izoliuotas senas atvejis.

Penktas patarimas – mokėkite atpažinti „deepfake” ir suklastotus vaizdo įrašus. Technologijos tobulėja, ir dabar galima sukurti labai įtikinamą vaizdo ar garso įrašą, kuriame žmogus sako dalykus, kurių niekada nesakė. Ženklai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį: nenatūralūs veido judesiai, keistas garso ir lūpų sinchronizavimas, pikselizacija aplink veidą, keisti šešėliai.

Kaip kalbėti su artimaisiais apie dezinformaciją

Tai galbūt sunkiausia dalis. Kaip pasakyti draugui ar giminaičiui, kad jis dalijasi nesąmone, neprarandant santykių? Esu tai išgyvenęs ne kartą. Pusbrolis nuolat dalijasi straipsniais iš abejotinų šaltinių, ir kai bandžiau tiesiogiai pasakyti, kad tai dezinformacija, jis užsipuolė, kad aš „suvalgyta sistemos”.

Išmokau kelių dalykų. Pirma – niekada nepulk žmogaus asmeniškai. Nesak „tu kvailas, kad tuo tiki”. Geriau: „įdomu, iš kur ši informacija? Pats radau kitokių duomenų”. Antra – užduok klausimus vietoj teiginių. „Ar tikrinai šaltinį?”, „Ar radai šią informaciją dar kur nors?”, „Kaip manai, kodėl apie tai nerašo didžioji žiniasklaida?”. Klausimai skatina žmogų pačiam pagalvoti, o ne užimti gynybinę poziciją.

Trečia – pripažink, kai nežinai. Jei žmogus pateikia argumentą, kurio negaliu iš karto paneigti, sakau: „Nežinau, patikrinkime kartu”. Tai rodo, kad tu ne priešas, o partneris ieškant tiesos. Ketvirta – dalinkis savo patirtimi. Papasakok, kaip pats kartą patikėjai dezinformacija ir kaip pasijutai, kai sužinojai tiesą. Tai padaro tave žmogišku, o ne „tiesos šaukiančiu pranašu”.

Penkta – rink savo mūšius. Ne kiekvieną klaidingą įrašą verta komentuoti. Jei tai nekenksminga nuomonė ar smulki klaida, gal geriau praleisti. Bet jei tai pavojinga dezinformacija – pavyzdžiui, apie sveikatą ar saugumą – tada verta švelniai įsikišti.

Kodėl konservatyvios vertybės neturėtų reikšti lengvatikystės

Kaip konservatyvių pažiūrų žmogus, tikiu šeimos vertybėmis, tautine tapatybe, tradicijomis. Bet tai nereiškia, kad turiu būti lengvai manipuliuojamas. Priešingai – tikras konservatizmas reiškia atsakingumą, išmintį, atsargumą. Mūsų protėviai nebuvo kvailiai – jie tikrinosi informaciją, klausėsi patikimų žmonių, neskubėjo daryti išvadų.

Problema ta, kad dezinformuotojai puikiai žino konservatyvių žmonių baimes ir vertybes. Jie kuria turinį, kuris specialiai nukreiptas į mus. „Liberalai nori sunaikinti šeimą”, „ES planuoja uždrausti krikščionybę”, „Vyriausybė slepia tikrąją imigrantų statistiką”. Šie teiginiai skamba įtikinamai būtent todėl, kad jie žaidžia mūsų tikromis baimėmis.

Bet būti konservatyviu nereiškia būti paranojiku. Galima ginti tradicines vertybes ir kartu pripažinti, kad ne viskas, kas atrodo kaip grėsmė, yra tikra grėsmė. Galima būti skeptišku vyriausybės atžvilgiu ir kartu suprasti, kad ne kiekviena sąmokslo teorija yra tiesa. Galima rūpintis Lietuvos saugumu ir kartu nepulti į isteriją dėl kiekvieno pranešimo apie migrantus.

Aš pats pastebėjau, kaip dezinformacija daro žalą konservatyviam judėjimui. Ji diskredituoja tikrus rūpesčius, paversdama mus atrodančius kaip fanatikus ar kvailius. Kai dalijamės akivaizdžiais melais, mes prarandame patikimumą. Kai šaukiame „vilkas” dėl kiekvieno menkniekio, žmonės nustoja klausyti, kai iškyla tikros problemos.

Informacinis higienizmas kaip kasdienė praktika

Pradėjau taikyti tai, ką vadinu „informacine higiena” – panašiai kaip kas dieną prausiuosi dantis, taip kas dieną valousi savo informacinį lauką. Tai reiškia sąmoningą požiūrį į tai, ką skaitau, kuo dalijuosi, ką komentuoju.

Pirmiausia, sumažinau laiko, praleisto socialiniuose tinkluose, kiekį. Vietoj begalinio skrolinimo, dabar užeinu kelis kartus per dieną trumpam laikui. Tai padeda išvengti impulsinių reakcijų ir emocinio užsikrėtimo. Antra, išsirinkau kelis patikimus informacijos šaltinius ir reguliariai juos skaitau. Tai ne tik vienos pusės šaltiniai – stengiuosi skaityti ir tuos, su kuriais ne visada sutinku.

Trečia, prieš dalindamasis bet kuo, sustoju ir pagalvoju: ar esu tikras, kad tai tiesa? Ar patikrinau? Ar tai naudinga dalintis? Kartais straipsnis gali būti ir tikras, bet jo dalijimasis tik kurstyti pyktį ar baimę – ar tai verta? Ketvirta, sąmoningai ieškau pozityvių istorijų ir konstruktyvių sprendimų, ne tik problemų ir skandalų.

Penkta, diskutuoju tik tada, kai galiu tai daryti ramiai ir argumentuotai. Jei jaučiu, kad emocijos ima viršų, geriau uždarau telefoną ir grįžtu vėliau. Šešta, pripažįstu savo klaidas. Jei pasidalinau kažkuo, kas pasirodė esąs netiesa, viešai tai prisipažįstu ir ištrinų. Tai ne silpnybė, o stiprybė.

Septinta – mokau savo vaikus ir vaikaičius kritinio mąstymo. Kartu žiūrime naujienas ir diskutuojame: kaip manai, ar tai tiesa? Kodėl taip manai? Kaip galėtume patikrinti? Tai svarbiausias įgūdis, kurį galime jiems perduoti XXI amžiuje.

Gyvenimas su informacija, bet be paranojos

Baigiant šį tekstą, noriu pabrėžti svarbų dalyką – tikslas nėra tapti ciniku, kuris netiki niekuo. Tikslas yra tapti išmintingu žmogumi, kuris moka atskirti tiesą nuo melo, bet nepraranda pasitikėjimo pasauliu. Dezinformacijos problema reali, bet ji neturėtų mus paversti paranojikais, kurie įtaria visus ir viską.

Klaipėdoje gyvenu jau keturiasdešimt metų. Mačiau, kaip miestas keitėsi, kaip keitėsi informacijos srautai. Anksčiau žinias sužinodavome iš laikraščių ir televizijos – buvo paprasčiau, bet ir lėčiau. Dabar turime neribotą prieigą prie informacijos, bet kartu ir neribotą prieigą prie dezinformacijos. Tai mūsų realybė, ir turime išmokti su ja gyventi.

Praktiškai tai reiškia, kad kiekvieną dieną darome mažus, bet svarbius sprendimus. Ar paspausti „dalintis” ties tuo straipsniu? Ar pakomentuoti tą įrašą? Ar patikėti ta žinia? Šie maži sprendimai formuoja ne tik mūsų asmeninę informacinę aplinką, bet ir visos bendruomenės. Kai dalijamės patikima informacija, prisidedame prie sveikos visuomenės. Kai dalijamės dezinformacija, prisidedame prie chaoso ir susiskaldymo.

Galiausiai, atminkime, kad už kiekvieno ekrano yra gyvi žmonės. Kai skaitome šokiruojančią žinią apie kažkokią grupę žmonių – migrantus, politikus, jaunimą, senjorus – pagalvokime, ar tai atitinka mūsų asmeninę patirtį. Ar tikrai visi migrantai yra grėsmė? Ar tikrai visi politikai yra vagys? Ar tikrai jaunimas yra sugadintas? Dažniausiai realybė daug sudėtingesnė ir švelnesnė nei dezinformacija nori mus įtikinti.

Informacinė higiena – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė praktika. Kaip ir fizinė sveikata, ji reikalauja kasdienių pastangų. Bet rezultatas to vertas – galėsime gyventi informuotai, bet ramiai, būti įsitraukę į visuomenės gyvenimą, bet ne manipuliuojami, ginti savo vertybes, bet ne paremtas melais. Tai ir yra tikras konservatyvizmas – atsakingas, išmintingas, pagrįstas tiesa, ne baime.