Kodėl Klaipėdos senamiestis grimzta į užmarštį: kas kaltas ir ką galima padaryti
Miestas, kuris pamiršo save
Klaipėdos senamiestis – tai vieta, kur kiekvienas namas turi istoriją, o kiekviena gatvelė primena, kad šis miestas kadaise buvo visai kitoks. Vokiška architektūra, siauri kiemo koridoriai, mediniai fasadai su ornamentais – visa tai dar stovi. Bet kiek ilgai?
Pastaruosius kelis dešimtmečius senamiestis lėtai, bet užtikrintai nyksta. Ne nuo bombų ar gaisrų – nuo abejingumo. Pastatai pūva, fasadai byrėja, o turistai, atklydę iš kruizinių laivų, nusivilia: tikėjosi europietiško senamiesčio, rado pusiau apleistą kvartalą su keliomis kavinėmis ir daug statybinių tvorų.
Kas iš tikrųjų kaltas
Lengviausia kaltinti savivaldybę. Ji, žinoma, nėra be nuodėmės – apsaugos mechanizmai veikia lėtai, biurokratija stabdo renovacijas, o prioritetai dažnai nukreipiami kitur. Tačiau problema gilesnė.
Didelė dalis senamiesčio pastatų priklauso privatiems savininkams. Kai kurie gyvena užsienyje, kiti tiesiog neturi pinigų renovacijai, treti laukia, kol žemė pabrango ir bus galima parduoti pelningiau. Rezultatas – pastatas stovi, bet niekas jo neprižiūri. Valstybė gali įpareigoti, bet ne visada gali priversti.
Yra ir dar vienas veiksnys, apie kurį kalbama mažiau: vietos gyventojų ryšys su senamiestiu nutrūko. Daugelis klaipėdiečių senamiestį laiko turistų zona, ne savo miestu. Kai žmonės nejaučia vietos kaip savos, ji ir tampa svetima.
Pavyzdžiai, kurie turėtų gėdinti
Ryga, Talinas, net Gdanskas – visi jie turėjo panašias problemas. Dabar tai klestintys senamiesčiai, traukiantys milijonus lankytojų. Skirtumas? Politinė valia ir aiški vizija, kas iš to senamiesčio turėtų išaugti.
Klaipėda tokios vizijos neturi arba ją turi tik popieriuje. Strateginiai planai keičiasi kiekvienai valdančiajai daugumai, o tęstinumo nėra. Vienas meras stato fontanus, kitas renovuoja gatves, trečias kalba apie kultūros centrą – ir niekas nesujungia šių taškų į vieną brėžinį.
Ką galima padaryti – ir kas tai turėtų daryti
Sprendimai egzistuoja. Mokestinės lengvatos savininkams, kurie renovuoja pagal paveldosaugos reikalavimus – tai veikia kitur, veiktų ir čia. Europiniai fondai senamiesčio atgaivinimui naudojami nepakankamai aktyviai. Galėtų veikti ir viešosios erdvės atgaivinimo programa, kuri pritrauktų ne tik turistus, bet ir pačius klaipėdiečius.
Bet svarbiausia – reikia nustoti žiūrėti į senamiestį kaip į naštą. Tai turtas. Finansinis, kultūrinis, tapatybinis. Miestas be atminties yra tik geografinis taškas žemėlapyje.
Laikas, kurio gali nelikti
Klaipėdos senamiestis dar nėra prarastas. Bet jis artėja prie tos ribos, po kurios atgaivinimas tampa ne restauracija, o rekonstrukcija – tai yra, ne atstatymu to, kas buvo, o imitacija. O imitacija – tai jau visai kas kita. Tai Disneyland, ne miestas.
Klausimas ne tik apie pastatus ar pinigus. Klausimas apie tai, kokį miestą Klaipėda nori būti po dvidešimties metų. Ir ar apskritai kas nors tą klausimą užduoda rimtai – ne rinkimų kampanijų metu, o kasdien, kai priimami maži sprendimai, kurie sudaro didelį paveikslą.
