Kodėl Klaipėdos senamiestis grimzta į užmarštį: kas kaltas ir ką galima padaryti dabar
Miestas, kuris pamiršo save
Klaipėdos senamiestis – tai ne tik keletas išlikusių pusiau suirusių namų prie Dangės. Tai vienas rečiausių Lietuvoje išlikusių vokiško Fachwerk architektūros pavyzdžių, kurio nėra nei Vilniuje, nei Kaune. Tačiau šiandien šis unikalumas labiau primena naštą nei privilegiją – savivaldybė neskuba, privačių savininkų rankose esantys pastatai lėtai byrėte byra, o turistai, kurie čia vis dar užklysta, fotografuoja griuvėsius su tam tikru nostalgišku liūdesiu.
Trys kaltininkų kategorijos, kurių niekas nenori pripažinti
Lengviausia kaltinti savivaldybę. Ir iš dalies tai pagrįsta – biurokratinės procedūros, susijusios su paveldo apsauga, Klaipėdoje yra tokios painios, kad net ir norintis renovuoti savininkas dažnai tiesiog nuleidžia rankas. Leidimų gavimas gali užtrukti metus, o reikalavimai autentiškiems medžiagoms kartais finansiškai nepasiekiami eiliniam žmogui.
Tačiau kaltė tenka ir patiems savininkams. Dalis jų sąmoningai leidžia pastatams pūti, tikėdamiesi, kad kai namas galutinai sugrius, bus lengviau gauti leidimą statyti kažką nauja. Tai vadinama „kontroliuojamu nykimu” ir tai nėra Klaipėdos išradimas – tokia taktika naudojama visoje Europoje.
Trečiasis kaltininkas – visuomenė. Klaipėdiečiai apie savo senamiesčio istoriją žino apgailėtinai mažai. Tai nėra jų kaltė – sovietmečiu miesto vokiška praeitis buvo sistemingai nutylima, o kai kuriais laikotarpiais ir aktyviai naikinama. Šis atminties deficitas iki šiol neužpildytas.
Kas iš tikrųjų veikia kitur
Rygos senamiestis dar prieš dvidešimt metų atrodė panašiai kaip Klaipėdos – apleistas, pavojingas, ignoruojamas. Šiandien tai UNESCO paveldas, traukiantis milijonus turistų. Kas pasikeitė? Visų pirma – mokestinės lengvatos savininkams, kurie renovuoja pagal paveldo reikalavimus. Antra – supaprastintos procedūros, kai savivaldybė pati tampa partneriu, o ne kliūtimi.
Taline panašiai veikia sistema, kai privačiam savininkui kompensuojama dalis autentiškų medžiagų kainos. Tai nėra labdara – tai investicija į miesto tapatybę, kuri ilgainiui grąžina daug daugiau per turizmą ir nekilnojamojo turto vertę.
Klaipėda tokių mechanizmų praktiškai neturi. Arba turi popieriuje, bet ne praktikoje.
Tai, kas liks po mūsų
Klaipėdos senamiestis nėra beviltiškas atvejis – jis yra ant ribos, ir tai skirtumas. Dar yra pastatų, kuriuos galima išgelbėti. Dar yra žmonių, kurie nori tai daryti. Tačiau laikas čia veikia prieš, o ne už.
Problema nėra pinigai – Lietuva turi ES struktūrinių fondų lėšų paveldui. Problema yra valia ir koordinacija. Savivaldybė, Kultūros paveldo departamentas ir privatūs savininkai turi rasti bendrą kalbą, o ne laukti, kol kitas žingsnis žengsis savaime. Klaipėda turi unikalią galimybę turėti tai, ko neturi joks kitas Lietuvos miestas. Klausimas tik toks: ar ji tą supranta laiku.
