Kodėl Klaipėdos senamiestis grimzta į užmarštį: kas kaltas ir ką galime padaryti

Miestas, kuris pamiršo save

Yra kažkas melancholiško tame, kaip Klaipėdos senamiestis stovi vidury gyvo miesto ir vis tiek atrodo lyg kažkieno senas laiškas, kurį visi žino esant stalčiuje, bet niekas nebeturi laiko perskaityti. Siauros gatvelės, vokiškos architektūros fragmentai, pusiau subyrėję fasadai — visa tai ne dekoracija, o atmintis. Tik atmintis, kuriai niekas nebepila vandens.

Klaipėda yra unikalus miestas tuo, kad jos istorija — daugiasluoksnė ir komplikuota. Memel, Memelland, sovietinis uostamiestis, laisvės varpas — čia susipynė taip daug tapatybių, kad galbūt pats miestas nežino, kurią iš jų šiandien dėvėti. O kai nežinai, kas esi, sunku ir rūpintis tuo, ką palikai.

Kas iš tikrųjų kaltas

Lengviausia pirštu rodyti į savivaldybę. Ir iš dalies teisingai — biurokratiniai procesai, lėtas reagavimas į griūvančius pastatus, projektai, kurie gimsta popieriuje ir ten pat miršta. Bet sąžiningai kalbant, problema gilesnė nei bet kuris tarybos narys ar departamento vedėjas.

Privačių pastatų savininkai dažnai tiesiog neturi pinigų restauruoti. Arba nenori — nes lengviau leisti pastatui suirti iki tokio lygio, kad jį būtų galima nugriauti ir vietoje pastatyti kažką pelningesnio. Tai ne cinizmas, tai ekonomika. Ir kol įstatymai neleis kitaip, tol taip ir bus.

O visuomenė? Mes, klaipėdiečiai ir visa Lietuva, esame pratę prie to, kad senamiestis yra. Jis buvo vakar, bus rytoj — taip atrodo. Tik pastebime tada, kai koks nors stogas galutinai įgriūva arba kai užsienio žurnalistas parašo, kad miestas praranda paveldą. Tada trumpam susijaudiname ir vėl einame savo keliais.

Kas vyksta su pastatais, kai niekas nežiūri

Architektūra nemiršta greitai. Ji pirmiausia serga — atsiranda drėgmė, trūkinėja tinkas, mediena ima pūti. Tada ateina vandalizmas, nes apleistas pastatas tarsi kviečia. Paskui — gaisras arba tiesiog lėtas, tylus irimas, kol vieną dieną pastatas tampa pavojingas ir jį nugriauna. Oficialiai dėl saugumo. Neoficialiai — nes niekas laiku neįsikišo.

Klaipėdos senamiestyje šis procesas vyksta dabar, prieš mūsų akis. Kai kurie pusiau tuštantys namai Turgaus, Kurpių, Sukilėlių gatvėse — tai ne romantiškas nuosmukis, o realus kultūrinio sluoksnio nykimas. Kai pastatas išnyksta, išnyksta ir istorija, kurią jis nešė. Jos neatkursi jokia rekonstrukcija.

Ar yra išeičių — ir ar mes jų norime

Yra miestų, kurie panašioje situacijoje rado kelius. Ryga, Talinas, net kai kurie Lenkijos miestai — jie irgi turėjo griūvantį paveldą, irgi turėjo biurokratiją ir pinigų trūkumą. Bet kažkur atsirado valia. Politinė, pilietinė, finansinė.

Klaipėdoje galėtų veikti keletas dalykų: lankstesnė mokesčių politika savininkams, kurie restauruoja, o ne apleido; stipresnė teisinė atsakomybė tiems, kurie sąmoningai leidžia pastatams irti; bendruomeniniai iniciatyvos modeliai, kur patys gyventojai tampa paveldo saugotojais, o ne tik stebėtojais. Visa tai skamba kaip programa iš kokio nors seminaro. Bet tai veikia — kai yra noras.

Laiškas, kurį dar galima perskaityti

Klaipėdos senamiestis nėra prarastas. Jis tik labai pavargęs ir labai ilgai laukia, kol kas nors atsisės ir skirs jam laiko — ne kaip projektui, ne kaip biudžeto eilutei, o kaip vietai, kuri turi sielą ir kuri ją dar gali išsaugoti.

Miestas yra gyvas tiek, kiek gyva jo atmintis. O atmintis — tai ne muziejai ir ne informacinės lentelės prie fasadų. Tai pastatai, kuriuose galima gyventi, gatvės, kuriomis galima vaikščioti, ir žmonės, kurie jaučia, kad ta erdvė jiems priklauso. Klaipėda dar gali būti tokia. Bet laikas — tas pats, kuris graužia medieną ir skaldo tinkus — nelaukia nė vieno iš mūsų sprendimų.