Kodėl Klaipėdos senamiestis grimzta į užmarštį: kas kaltas ir ką galime padaryti
Miestas, kuris pamiršo save
Klaipėdos senamiestis – tai viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur dar galima pajusti tikrą istorinį sluoksnį. Vokiška architektūra, siauros gatvelės, pusiau suirusios fachverkinės konstrukcijos. Bet kas iš tikrųjų ten vyksta? Jei paskutinį kartą lankėtės prieš penkerius metus, grįžę rasite tą patį vaizdą – tik su dar daugiau apgriuvusių fasadų ir dar mažiau žmonių. Tai nėra natūralus „senstančio miesto” reiškinys. Tai aplaidumas, kurį mes visi kolektyviai leidžiame tęstis.
Savivaldybė: daug kalbų, mažai veiksmų
Klaipėdos savivaldybė jau gerą dešimtmetį kalba apie senamiesčio atgaivinimą. Strategijos, planai, vizijos – visa tai egzistuoja popieriuje. Realybėje? Keletas sutvarkytų šaligatvių ir pavieniai renovuoti pastatai, kurie atrodo kaip pleistrai ant žaizdos. Problema ta, kad savivaldybė dažnai elgiasi kaip stebėtojas, o ne kaip aktyvus veikėjas. Laukiama privataus kapitalo, ES fondų, kažkokio stebuklingo investuotojo, kuris ateis ir viską išspręs. Bet niekas neateis į vietą, kuri pati savęs negerbia.
Dar blogiau – kai kurie sprendimai aktyviai kenkia senamiesčiui. Leidimai statyti modernias konstrukcijas istorinėje aplinkoje, biurokratiniai labirintai, kurie atbaido smulkius verslininkus nuo ten atsikraustymo. Norite atidaryti kavinę sename fachverkiniame name? Ruoškitės metams derinimų ir išlaidų, kurios neturi jokios logikos.
Privatūs savininkai: patogus neveikimas
Čia reikia kalbėti atvirai. Dalis senamiesčio pastatų savininkų tiesiog laukia. Laukia, kol pastatas taps tiek apgriuvęs, kad bus galima reikalauti jį nugriauti ir vietoje jo pastatyti kažką pelningesnio. Tai ciniškas, bet racionalus skaičiavimas dabartinėmis sąlygomis. Jei valstybė nesukuria mechanizmų, kurie padarytų istorinių pastatų priežiūrą finansiškai prasmingą, savininkai elgsis pagal savo kišenę. Tai žmogiška. Bet tai nereiškia, kad tai priimtina.
Kultūros paveldo departamentas teoriškai turėtų prižiūrėti, kad saugomi objektai nebūtų paliekami pūti. Praktikoje – baudos tokios mažos, kad savininkams pigiau mokėti jas nei remontuoti. Sistema yra sulaužyta, ir visi tai žino.
Mes patys: turistai savo mieste
Klaipėdiečiai dažnai skundžiasi, kad jų miestas nepakankamai vertinamas. Bet kada paskutinį kartą jūs patys vaikščiojote po senamiestį ne kaip praeivis, o kaip žmogus, kuriam tai rūpi? Pilietinis aktyvumas Klaipėdoje senamiesčio klausimu yra beveik nematomas. Nėra stiprių visuomeninių judėjimų, kurie darytų realų spaudimą savivaldybei. Yra pavieniai entuziastai, yra keli architektai, kurie rašo straipsnius. Bet masinio suinteresuotumo – nėra.
Lyginant su Ryga ar Talinu, kur visuomenė aktyviai kovojo už savo istorinį paveldą ir laimėjo, Klaipėda atrodo kaip miestas, kuris savo istoriją laiko našta, o ne turtu.
Kol dar yra ką gelbėti
Fachverkinė architektūra nėra amžina. Medis pūva, mūras byra, ir kiekvienas praleistas metų sezonas be remonto – tai žingsnis link negrįžtamo praradimo. Kai kurie pastatai jau peržengė tą ribą. Jų nebegalima išgelbėti – galima tik dokumentuoti, kad bent atmintis liktų.
Bet dalis dar stovi. Ir čia yra konkretus pasirinkimas: arba mes – miestas, valstybė, savininkai, gyventojai – nusprendžiame, kad tai verta pastangų, arba po dvidešimties metų Klaipėdos senamiestis bus tik kelios nuotraukos muziejaus archyvuose. Sprendimas nėra sudėtingas intelektualiai. Jis sudėtingas politiškai ir finansiškai, nes reikalauja realių įsipareigojimų, o ne dar vienos strategijos prezentacijos. Ir kol mes visi laukiame, kas tą pirmą žingsnį žengti, senamiestis tyliai grimzta toliau.
