Kodėl Klaipėdos senamiestis grimzta į užmarštį: pastatai, kuriuos prarandame tyliai

Kai miestas pamiršta save

Praėjusį rugsėjį vaikščiojau Klaipėdos senamiesčiu ir sustojau prie vieno namo Kurpių gatvėje. Tinkas byrėjo gabalais, langinės kabojo ant vieno vyrių, o pro sutrūkinėjusį langą matėsi tuščias, drėgnas kambarys. Ant durų – joks skelbimas, joks statybos leidimas, nieko. Tiesiog namas, kuris lėtai miršta, kol mes visi einame pro šalį.

Klaipėdos senamiestis – tai ne šiaip seni namai. Čia vokiška architektūra, pusiau medinis, pusiau mūrinis charakteris, kurio Lietuvoje daugiau nerasi. Fachwerko pastatai, siauros gatvelės, kiemų geometrija – visa tai yra unikalus paveldas, kurio atkurti tiesiog neįmanoma. Bet kažkodėl tai, kas unikalu, čia niekaip netampa prioritetu.

Problema, kurią visi žino ir niekas nesprendžia

Kalbėjau su keliais architektais ir paveldosaugininkais – visi sako tą patį. Savivaldybė žino apie apleistus pastatus. Kultūros paveldo departamentas žino. Savininkai dažnai taip pat žino. Bet sistema sukonstruota taip, kad lengviau nieko nedaryti, nei kažką daryti.

Baudos už apleistą paveldo objektą – juokingos. Procedūros, kol valstybė gali perimti tokį pastatą, trunka metų metus. O per tą laiką stogas įlinksta, grybas suėda sienas, ir pastatas, kurį dar prieš penkerius metus buvo galima išgelbėti už protingus pinigus, virsta griuvėsiais, kuriuos jau brangiau nugriauti nei restauruoti.

Yra ir kita problema – nuosavybė. Dalis senamiesčio pastatų turi po penkis, dešimt, kartais daugiau savininkų. Vieni gyvena užsienyje, kiti nesusikalba tarpusavyje, treti tiesiog laukia, kol žemė pabrangs ir bus galima parduoti. Tuo tarpu pastatas laukia kartu su jais – tik jam tas laukimas kainuoja sveikatą.

Kas iš tikrųjų vyksta su tais pastatais

Oficiali statistika sako viena, bet akys – kita. Kai kurie skaičiai kalba apie restauruotus objektus, apie investicijas į paveldą, apie programas ir projektus. Bet pakanka paeiti Žvejų gatve, Sukilėlių gatve ar užsukti į kai kuriuos kiemelius netoli Pilies, kad suprastum – tai, kas rodoma prezentacijose, ir tai, kas vyksta realybėje, yra du skirtingi miestai.

Pastatai, kurie oficialiai laikomi „saugomais”, kartais atrodo blogiau nei tie, kurie nesaugomi. Apsaugos statusas be finansavimo ir be kontrolės – tai tiesiog popierius. Gražus popierius, bet ne stogas.

Tuo pačiu metu šalia senamiesčio kyla nauji biurų centrai, modernūs apartamentai, blizgantys fasadai. Miestas investuoja į naują, nes nauja atrodo gerai nuotraukose ir ataskaitose. Senas pastatas, kad ir koks vertingas, reikalauja kantrybės, pinigų ir politinės valios – trijų dalykų, kurių chroniškai trūksta.

Ar dar galima kažką padaryti

Galima, bet langas siaurėja. Keletas dalykų, kurie iš tikrųjų veikia kitur ir galėtų veikti čia:

• Mokestinės lengvatos savininkams, kurie restauruoja paveldo pastatus pagal reikalavimus – ne biurokratinis popierių rinkimas, o realus finansinis paskatinimas
• Greitesnės nuosavybės perėmimo procedūros, kai pastatas akivaizdžiai naikinamas aplaidumu
• Privati ir viešoji partnerystė – kai kurie Europos miestai sėkmingai leidžia verslui investuoti į paveldą mainais už tam tikras naudojimo teises
• Bendruomenės įtraukimas – klaipėdiečiai dažnai patys geriau žino, kuris namas skęsta, nei bet kokia inspekcija

Bet svarbiausia – reikia nustoti žiūrėti į senamiesčio išsaugojimą kaip į naštą ir pradėti matyti jį kaip investiciją. Talinas tai suprato. Ryga tai suprato. Klaipėda vis dar galvoja.

Kol kas dar yra ką išgelbėti

Grįžtu prie to namo Kurpių gatvėje. Jis vis dar stovi. Gal stovės dar metus, gal dvejus. Bet kiekvieną žiemą, kiekvieną drėgną rudenį jis tampa truputį mažiau išgelbėjamas. Ir kai jo nebeliks, niekas nepastatys tokio paties – ne todėl, kad neturės pinigų, o todėl, kad neturės laiko, rankų ir tos autentiškos medžiagos, kuri susiformavo per šimtmetį.

Klaipėdos senamiestis nėra muziejus. Jis gali ir turi būti gyvas – su kavinėmis, butais, dirbtuvėmis, žmonėmis. Bet tam reikia, kad kažkas pirmiausia nuspręstų, jog šis miestas vertas daugiau nei tylaus grimzdimo į užmarštį. Tas kažkas – tai ir savivaldybė, ir savininkai, ir mes patys, kurie einame pro šalį ir nesustatome.