Kaip atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose: praktinis Klaipėdos gyventojų vadovas
Kodėl Klaipėdoje šis klausimas aktualus labiau nei galvojame
Klaipėda – uostamiestis, kuriame susikerta įvairūs informacijos srautai, kalbos, kultūros. Čia gyvena žmonės, kurie skaito naujienas lietuviškai, rusiškai, kartais angliškai. Būtent tokioje aplinkoje dezinformacija plinta ypač greitai ir efektyviai. Nėra taip, kad mes, klaipėdiečiai, būtume kažkaip ypatingai pažeidžiami ar naivūs – problema ta, kad esame tiesiog puiki auditorija įvairiems manipuliatoriams.
Pažvelkime tiesiai į akis: mūsų mieste vis dar jaučiamas sovietinės propagandos palikimas, čia gyvena nemažai rusiškai kalbančių gyventojų, kurie gauna informaciją iš visai kitokių šaltinių nei lietuviškai kalbantys kaimynai. Tai nereiškia, kad viena ar kita grupė yra labiau ar mažiau linkusi tikėti dezinformacija – tiesiog manipuliatoriai žino, kaip kalbėti su skirtingomis auditorijomis. O socialiniai tinklai tam suteikia idealią platformą.
Per pastaruosius kelerius metus Klaipėdoje mačiau, kaip plito visiškai absurdiškos istorijos: nuo tariamų „migrantų antplūdžių” prie Baltijos jūros, iki fantastinių teorijų apie LNG terminalą. Kai kurios iš šių istorijų buvo tokios juokingos, kad net nesinorėjo į jas reaguoti. Bet problema ta, kad žmonės jomis tikėjo. Ir dalindavosi. Ir diskutuodavo.
Kaip dezinformacija veikia mūsų protus (ir kodėl mes tokie lengvai paspendžiami)
Turiu prisipažinti – pats ne kartą esu pasidalinęs informacija, kuri vėliau pasirodė esanti klaidinga ar iškreipta. Ne todėl, kad būčiau kvailas ar neišsilavinęs, bet todėl, kad dezinformacija dirba su mūsų emocijomis, ne su logika. Ir tai veikia net tuos, kurie mano esą atsparūs manipuliacijoms.
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino kelis pagrindinius principus. Pirma, žmonės linkę tikėti informacija, kuri patvirtina jų jau turimus įsitikinimus. Jei jau manai, kad valdžia yra korumpuota, labai lengvai patikėsi bet kokia istorija, kuri tai „įrodo”. Antra, emociškai įkrauta informacija plinta daug greičiau nei nuobodi, bet tiksli. Pykčio, baimės ar pasipiktinimo kupinas įrašas sulauks dešimteriopai daugiau dėmesio nei sausa statistika.
Trečia – ir tai ypač svarbu – mes visi turime polinkį manyti, kad kiti žmonės yra lengviau manipuliuojami nei mes patys. Tai vadinama „trečiojo asmens efektu” ir būtent dėl jo daugelis žmonių net nebando kritiškai vertinti informacijos, kurią mato socialiniuose tinkluose. „Aš gi nesusigundysiu tokiais dalykais”, – galvojame. Ir būtent tada ir susigundome.
Klaipėdoje matau dar vieną specifinę problemą: daugelis žmonių vis dar labiau pasitiki „gyvais” šaltiniais nei oficialiais. Jei kaimynė pasakė, kad girdėjo iš savo pusseserės, kuri dirba ligoninėje, tai jau beveik faktas. Sovietiniais laikais tai buvo išgyvenimo strategija – oficialiai niekas nesakė tiesos, tad žmonės mokėsi pasitikėti gandais ir užkulisinėmis žiniomis. Bet dabar šis įprotis tampa pažeidžiamumu.
Konkretūs dezinformacijos tipai, su kuriais susiduriame kasdien
Pabandykime būti praktiški. Kokios dezinformacijos formos plinta mūsų Klaipėdos socialiniuose tinkluose? Išskirčiau keletą pagrindinių kategorijų, kurias matau nuolat.
Visiškai sufabrikuotos istorijos. Tai paprasčiausias melas, sukurtas nuo nulio. Pavyzdžiui, įrašas apie tai, kad Klaipėdos uoste „sulaikyta didžiulė siunta narkotikų, bet žiniasklaida tyli”. Arba istorija apie „slaptą susitarimą parduoti uostą užsienio kompanijai”. Tokios istorijos paprastai neturi jokių konkrečių detalių, datų, pavardžių – tik emocijas ir įtarimą.
Iškreipti faktai. Tai sudėtingesnė forma, nes čia yra tiesos grūdelis. Pavyzdžiui, tikrai įvyko nedidelis incidentas uoste, bet jis pateikiamas kaip „didžiulė katastrofa, apie kurią slepiama”. Arba tikrai kilo kainų, bet priežastis pateikiama visiškai klaidinga. Tokią dezinformaciją atpažinti sunkiau, nes ji remiasi tikrais įvykiais.
Manipuliavimas kontekstu. Tai kai paimama sena nuotrauka ar video ir pateikiama kaip nauja. Arba kai paimamas vaizdas iš visai kitos vietos ir teigiama, kad tai Klaipėda. Mačiau atvejų, kai nuotraukos iš protestų Vakarų Europoje buvo pateikiamos kaip „migrantų riaušės Lietuvoje”.
Emocinis šantažas ir baimės kurstymas. „Jei nepasidalinsi, nutiks baisybės”, „Valdžia slepia šią informaciją”, „Žiniasklaida bijo apie tai kalbėti”. Tokie frazės yra klasikiniai dezinformacijos požymiai. Jei kas nors bando jus įtikinti, kad BŪTINAI turite pasidalinti informacija, greičiausiai tai yra manipuliacija.
Praktiniai įrankiai ir būdai patikrinti informaciją
Gerai, supratome, kad problema egzistuoja. Bet ką daryti praktiškai? Kaip atskirti tiesą nuo melo, kai skaitai kažką Facebook’e ar matai persiųstą žinutę Telegram’e?
Pirmiausia – sustok ir pagalvok prieš dalindamasis. Tai skamba banaliai, bet veikia. Jei kažkas jus emociškai sujaudino, palaukite bent penkias minutes prieš spausdami „share” mygtuką. Dažniausiai per tą laiką emocijos atslūgs ir galėsite kritiškai pažvelgti į informaciją.
Patikrinkite šaltinį. Kas paskelbė šią informaciją? Ar tai žinomas, patikimas šaltinis? Ar tai kažkokia neaiški paskyra su keistais pavadinimais? Jei informaciją skelbia paskyra, sukurta prieš kelias savaites ir neturinti jokios istorijos, tai rimtas įspėjamasis signalas. Klaipėdoje turime kelis patikimus vietinius naujienų portalus – jei kažkas svarbaus tikrai įvyko, jie apie tai praneš.
Ieškokite kitų šaltinių. Jei tai tikrai svarbi naujiena, apie ją rašys ne vienas šaltinis. Pabandykite įvesti kelias raktažodžius į Google paiešką. Jei randamas tik vienas šaltinis arba keletas labai abejotinų puslapių – greičiausiai tai dezinformacija.
Atkreipkite dėmesį į kalbą ir stilių. Dezinformacija dažnai rašoma emocingai, su daug šauktukinių ženklų, didžiosiomis raidėmis, dramatiškais žodžiais. Tikri žurnalistai paprastai rašo neutraliau, naudoja konkrečius faktus, nurodo šaltinius.
Naudokite faktų tikrinimo įrankius. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, „15min” taip pat tikrina populiarius gandus. Yra tarptautiniai puslapiai kaip „Snopes” ar „FactCheck.org”. Jei abejojate nuotrauka, galite naudoti Google atvirkštinę paiešką – tiesiog įkeliate vaizdą ir matote, kur dar jis buvo naudotas internete.
Dar vienas praktikas patarimas: būkite ypač atsargūs su informacija, kuri jums labai patinka. Jei kažkas patvirtina jūsų nuomonę ar įsitikinimus, būtent tada reikia būti kritiškiausiam. Manipuliatoriai žino, kaip kalbėti su skirtingomis auditorijomis – jie sukuria skirtingą dezinformaciją skirtingiems žmonėms.
Kodėl vietinė dezinformacija yra pavojingesnė nei galvojame
Galite paklausti: na ir kas, jei kas nors patiki kokia nors kvailą istorija apie Klaipėdą? Koks skirtumas? Problema ta, kad vietinė dezinformacija ardo bendruomenės pasitikėjimą ir gali turėti labai realių pasekmių.
Prisiminkime COVID-19 pandemiją. Klaipėdoje plito dešimtys visiškai absurdiškų teorijų apie virusą, vakcinas, karantiną. Kai kurios iš jų atrodė nekaltos – tiesiog žmonės bijojo ir ieškojo paaiškinimų. Bet rezultatas buvo tas, kad žmonės atsisakė skiepytis, nesilaikė saugumo priemonių, platino virusą toliau. Tai turėjo realių pasekmių žmonių sveikatai ir gyvybėms.
Arba paimkime pavyzdį iš vietinės politikos. Jei plinta dezinformacija apie tam tikrą savivaldybės projektą, žmonės gali pradėti protestuoti prieš kažką, kas iš tikrųjų būtų naudinga miestui. Arba atvirkščiai – gali palaikyti kažką, kas yra žalinga, nes tikri faktai buvo užgožti manipuliacijų.
Dezinformacija taip pat kelia įtampą tarp skirtingų bendruomenių. Klaipėdoje tai ypač jautru, nes turime įvairių etninių grupių. Jei plinta melagingos istorijos apie vieną ar kitą bendruomenę, tai kelia neapykantą ir susiskaldymą. Matau, kaip kai kurie dezinformacijos kūrėjai tyčia bando sukurti konfliktus tarp lietuviškai ir rusiškai kalbančių gyventojų.
Socialinių tinklų algoritmai: kaip jie padeda plisti dezinformacijai
Turime suprasti, kad Facebook, Instagram, TikTok ar kitos platformos nėra neutralios. Jų algoritmai dirba taip, kad rodytų jums turinį, kuris labiausiai jus įtrauks – nes kuo ilgiau jūs naršote, tuo daugiau reklamų matote, tuo daugiau pinigų uždirba platformos.
Problema ta, kad emociškai įkrautas turinys – įskaitant dezinformaciją – žmones įtraukia labiau nei nuobodūs faktai. Todėl algoritmai natūraliai linkę platinti būtent tokį turinį. Jei paspaudėte ant vieno skandalingo įrašo, algoritmas rodys jums daugiau panašių. Taip susiformuoja tai, kas vadinama „informacine burbulu” – matote tik turinį, kuris atitinka jūsų pažiūras ir įsitikinimus.
Klaipėdoje tai ypač pastebima, kai žmonės pradeda sekti vietines grupes socialiniuose tinkluose. Jei prisijungiate prie grupės, kuri linkusi dalintis konspiracinėmis teorijomis, algoritmas pradės jums rodyti vis daugiau panašaus turinio. Po kurio laiko jums gali pradėti atrodyti, kad „visi taip mano”, nors iš tikrųjų tai tik jūsų informacinis burbulas.
Ką su tuo daryti? Sąmoningai įvairinkite savo informacijos šaltinius. Sekite skirtingų pažiūrų žmones ir puslapius. Skaitykite ne tik tuos, kurie patvirtina jūsų nuomonę. Tai nepatogus patarimas – niekas nenori skaityti dalykų, su kuriais nesutinka. Bet būtent taip galite išvengti informacinio burbulo.
Ką daryti, kai matote dezinformaciją
Tarkime, matote, kaip jūsų pažįstamas ar giminaitis dalijasi akivaizdžia dezinformacija. Ką daryti? Ar verta ginčytis? Ar geriau ignoruoti?
Nėra vieno teisingo atsakymo, bet galiu pasidalinti tuo, kas man veikia. Pirma, nepuolame žmogaus. Jei pradėsite rėkti „tu kvailas, tai melas!”, žmogus tik užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo nuomonėje. Žmonės nekenčia jaustis apgautais ar kvailais.
Geriau bandykite užduoti klausimus. „Įdomu, iš kur ši informacija? Gal žinai originalų šaltinį?” arba „Ar tikrai taip įvyko? Gal galėtume patikrinti?” Klausimai verčia žmogų sustoti ir pagalvoti, bet nedaro jo gynybinės pozicijos.
Jei tai artimas žmogus, su kuriuo turite gerą santykį, galite pasidalinti savo abejonėmis. „Žinai, aš irgi pirmą kartą pamačiau šitą ir beveik patikėjau, bet paskui patikrinu ir pasirodė, kad…” Taip parodote, kad ir jūs ne visada iš karto atpažįstate dezinformaciją, bet stengiamės būti atsargūs.
Kartais verta tiesiog pranešti apie dezinformaciją platformos administratoriams. Facebook ir kitos platformos turi mechanizmus pranešti apie klaidinančią informaciją. Taip, jie nevisada veikia efektyviai, bet vis tiek verta bandyti.
Ir svarbiausia – neplatinkite dezinformacijos net bandydami ją paneigti. Jei pasidalinsite melagingu įrašu su komentaru „žiūrėkite, kokį šlamštą žmonės platina”, vis tiek prisidedate prie jo platinimo. Geriau pasidalinkite faktų tikrinimu ar tiesiog ignoruokite.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą sau ir savo artimiesiems
Geriausias būdas kovoti su dezinformacija – ne bandyti paneigti kiekvieną melagingą istoriją, bet ugdyti bendrą kritinio mąstymo kultūrą. Tai ilgalaikė strategija, bet ji veikia.
Jei turite vaikų ar anūkų, kalbėkite su jais apie tai, kaip veikia socialiniai tinklai. Paaiškinkite, kad ne viskas, ką matome internete, yra tiesa. Parodykite, kaip patikrinti informaciją. Jaunesnioji karta dažnai labiau išmano technologijas, bet ne visada supranta, kaip veikia manipuliacija.
Su vyresniais žmonėmis reikia kitokio požiūrio. Daugelis mūsų tėvų ar senelių nepasitiki „oficialia” informacija, bet labai pasitiki tuo, ką mato socialiniuose tinkluose ar gauna per Telegram. Pabandykite jiems paaiškinti, kaip veikia šios platformos, kaip lengva sukurti netikrą paskyrą, kaip manipuliuojama nuotraukomis ir video.
Patys būkite pavyzdys. Jei patys dalijatės abejotina informacija, jūsų artimieji mokysis iš jūsų. Jei matys, kad jūs visada patikrinat faktus prieš dalindamiesi, jie irgi pradės taip daryti.
Ir dar vienas dalykas, kuris gali skambėti keistai: pripažinkite, kai suklystate. Jei pasidalinote kažkuo, kas pasirodė esant dezinformacija, viešai tai pripažinkite. „Atsiprašau, pasidalinau klaidinga informacija, čia yra teisingi faktai”. Tai parodo, kad klysti yra normalu, svarbu mokėti tai pripažinti ir taisyti.
Kai dezinformacija tampa gyvenimo būdu
Norėčiau baigti šiek tiek liūdnesne, bet svarbia tema. Kai kurie žmonės taip įsitraukia į dezinformacijos pasaulį, kad iš jo beveik nebeįmanoma ištraukti. Jie pradeda tikėti vis sudėtingesnėmis konspiracijos teorijomis, atmeta bet kokius faktus, kurie prieštarauja jų įsitikinimams, nutraukia ryšius su žmonėmis, kurie bando jiems prieštarauti.
Klaipėdoje mačiau šeimų, kurios susiskaldė dėl skirtingų pažiūrų į COVID-19, vakcinaciją, karą Ukrainoje. Mačiau žmonių, kurie prarado draugus, nes negalėjo nustoti dalintis konspiracinėmis teorijomis. Tai tikra problema ir ji neturi lengvų sprendimų.
Jei jūsų artimas žmogus yra įklimpęs į dezinformacijos pasaulį, neskubėkite nutraukti ryšių. Dažnai būtent izoliacija dar labiau stumia žmones į ekstremalesnius įsitikinimus. Bandykite išlaikyti ryšį, net jei tai sunku. Nebūtinai diskutuokite apie politiką ar konspiracijų teorijas – kalbėkite apie kitus dalykus, palaikykite žmogišką ryšį.
Tuo pačiu saugokite savo psichinę sveikatą. Jei bandymas padėti žmogui jus emocioniškai išsekina, turite teisę atsitraukti. Negalite išgelbėti visų, ir tai normalu.
Profesionali pagalba irgi gali būti reikalinga. Jei žmogus pradeda demonstruoti paranojiškus požymius, visiškai atsiriboja nuo realybės, gali būti verta pasikonsultuoti su psichologu ar psichiatru. Tai nėra silpnumo ženklas – tai atsakingas požiūris į artimo žmogaus sveikatą.
Dezinformacija Klaipėdoje, kaip ir visur kitur, nėra problema, kurią galima išspręsti per naktį. Tai nuolatinė kova, reikalaujanti budrumu, kritinio mąstymo ir kantrybės. Bet kiekvienas iš mūsų gali prisidėti – tiesiog sustodami ir pagalvoja prieš dalindamiesi kažkuo, patikrinę faktus, užduodami klausimus. Mūsų uostamiestis nusipelno geresnės informacinės aplinkos, ir tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.
