Kaip atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose: praktinis Klaipėdos gyventojų vadovas

Kodėl Klaipėdoje dezinformacija tapo kasdienybe

Prisimenu, kaip prieš keletą metų mano kaimynė iš Žvejų gatvės pasidalino „sensacinga” naujiena apie tai, kad uostamiestyje esą planuojama uždaryti visas mokyklas ir mokinius pervežti į Vilnių. Skambėjo absurdiškai, bet žinutė sklido kaip miško gaisras – per kelias valandas ją pamatė pusė Klaipėdos. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo visiškas melas, sukurtas kažkieno tyčia arba iš neišmanymo.

Štai tokia yra šiuolaikinė realybė. Gyvename laikais, kai informacija keliauja greičiau nei bet kada anksčiau, o kartu su ja – ir dezinformacija. Klaipėdos socialinių tinklų grupėse – ar tai būtų „Klaipėdos naujienos”, „Klaipėdos bendruomenė” ar kitos – kasdien matome šimtus įrašų. Dalis jų – vertinga informacija, kita dalis – visiškas šlamštas, trečia – tyčinis melas.

Problema ta, kad dažnai negalime atskirti vieno nuo kito. Ypač kai turinys atrodo įtikinamas, kai jį dalina žmonės, kuriuos pažįstame, kai jis patvirtina tai, ką jau norime tikėti. Uostamiestyje, kur žmonės yra aktyvūs socialiniuose tinkluose ir mėgsta diskutuoti apie vietos reikalus, dezinformacija gali padaryti realios žalos – nuo bereikalingos panikos iki neteisingų sprendimų.

Kas slypi už klaidinančių įrašų

Pirmiausia reikia suprasti, kad ne visa klaidinga informacija yra tyčinis melas. Kartais žmonės tiesiog klysta – išgirsta kažką iš trečių lūpų, neteisingai supranta situaciją ar pasidalina застарėлusia informacija. Pavyzdžiui, kai Klaipėdoje keičiasi viešojo transporto maršrutai, socialiniuose tinkluose dar mėnesį po to sklando seni grafikai ir žmonės skundžiasi, kad autobusai nevažiuoja pagal tvarkaraštį, nors tiesiog žiūri į pasenusią informaciją.

Bet yra ir kitas lygmuo – tyčinė dezinformacija. Ji kuriama sąmoningai, siekiant konkrečių tikslų. Gali būti politinių motyvų – diskredituoti tam tikrus asmenis ar institucijas. Gali būti komercinių – pritraukti dėmesį į svetainę, kad būtų uždarbiaujama iš reklamos. O kartais tiesiog chaosas ir žmonių sumaištis yra tikslas pats savaime.

Klaipėdoje matome visų šių tipų pavyzdžių. Prieš rinkimus socialiniuose tinkluose pasirodo įrašų su išgalvotomis citatomis, priskiriant jas kandidatams. Kai mieste vyksta kokia nors avarija ar incidentas, iškart atsiranda įrašų su perdėtais faktais ar visai išgalvotomis detalėmis. Kai diskutuojama apie miesto plėtrą – apie naujus projektus, rekonstrukcijas – sklinda gandai, kurių niekas niekada nepatvirtino.

Raudonos vėliavėlės, kurias reikia pastebėti

Išmokau atpažinti tam tikrus ženklus, kurie iškart turėtų kelti įtarimą. Pirmas dalykas – emocinis krūvis. Jei įrašas skirtas sukelti stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą – sustokite ir pagalvokite. Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad emociškai įkrauta žinutė bus dalijama daug aktyviau nei neutrali informacija.

Antra – sensacingumas. „SKUBIAI DALINKITE!”, „KO NESAKO ŽINIASKLAIDA!”, „ŠOKIRUOJANTI TIESA!” – tokie antraštės elementai turėtų įjungti jūsų vidines aliarmo sistemas. Tikra žurnalistika paprastai vengia tokių hiperbolių. Jei kažkas iš tiesų būtų tokia sensacija, apie tai rašytų normalios žiniasklaidos priemonės.

Trečias požymis – neaiškūs šaltiniai. „Draugas pasakojo”, „girdėjau iš patikimo šaltinio”, „vienas policininkas sakė” – visa tai reiškia, kad informacijos neįmanoma patikrinti. Patikima informacija visada nurodo konkrečius šaltinius. Jei rašoma apie Klaipėdos savivaldybės sprendimą – turėtų būti nuoroda į oficialų dokumentą ar bent paminėtas posėdis. Jei apie įvykį – turėtų būti aišku, kas, kada ir kur tai patvirtino.

Ketvirtas dalykas – gramatika ir stilius. Nors ir geri žmonės kartais padaro klaidų, bet jei tekstas kupinas rašybos klaidų, keistų formuluočių ar netgi skirtingų šriftų – tai dažnai rodo, kad turinys buvo sukurtas skubotai ir neatsargiai. Profesionalūs žurnalistai ir oficialios institucijos paprastai peržiūri savo tekstus prieš publikuodami.

Penktas požymis – datos ir kontekstas. Dažnai socialiniuose tinkluose dalijamasi senomis nuotraukomis ar vaizdo įrašais, pateikiant juos kaip naujieną. Pavyzdžiui, žiemos audros nuotrauka iš 2015-ųjų gali būti pateikta kaip „šiandien Klaipėdoje”. Arba įvykis iš kito miesto ar net šalies pristatomas kaip nutikęs uostamiestyje.

Kaip patikrinti informaciją per kelias minutes

Gerai, pamatėte įtartiną įrašą. Ką dabar daryti? Pirmiausia – nesiskubinti dalintis. Tai paprasčiausias, bet efektyviausias patarimas. Jei informacija iš tiesų svarbi, ji nepradings per kelias valandas ar dienas. O jei ji klaidinga, nesidaliję apsaugosite save nuo to, kad vėliau reikėtų aiškintis ar atšaukti.

Antra – paieška internete. Nukopijuokite pagrindinę informaciją ar antraštę ir įklijuokite į Google paiešką. Jei tai tikra naujiena, greičiausiai rasite ją bent keliose patikimose žiniasklaidos priemonėse. Jei nieko nerandate arba randате tik įtartinose svetainėse – tai rimtas signalas.

Trečia – patikrinkite šaltinį. Kas publikavo informaciją? Ar tai žinoma žiniasklaidos priemonė? Ar oficiali institucija? Ar gal tai anoniminis profilis ar puslapis su keistais pavadinimais? Paspaudę ant profilio, galite pamatyti, ar jis aktyvus, ar turi istorijos, ar gal sukurtas prieš kelias dienas specialiai dezinformacijai skleisti.

Ketvirta – pažiūrėkite į nuotraukas atidžiau. Galite naudoti „Google reverse image search” – įkeliate nuotrauką ir paieškos sistema parodo, kur dar internete ji pasirodo. Taip galite sužinoti, ar nuotrauka tikrai nauja, ar gal ji jau seniai keliauja internetu ir dabar tik panaudota naujam kontekstui.

Penkta – pasitikrinkite oficialiuose šaltiniuose. Jei įrašas teigia kažką apie Klaipėdos savivaldybės sprendimus – eikite į savivaldybės svetainę ar Facebook paskyrą. Jei apie įvykį mieste – pažiūrėkite, ar apie tai rašo „Klaipėdos diena”, „Vakarų ekspresas” ar kitos vietinės žiniasklaidos priemonės. Jei apie orą ar pavojus – patikrinkite Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos ar Priešgaisrinės gelbėjimo departamento pranešimus.

Klaipėdos specifika ir vietiniai iššūkiai

Mūsų mieste yra tam tikrų temų, kurios ypač dažnai tampa dezinformacijos objektu. Pirma – uostas ir su juo susijusi veikla. Dėl uosto svarbos miestui ir šaliai, bet kartu ir tam tikro paslaptingumo, apie jį sklando daugybė gandų. „Į uostą atplaukė karo laivas su branduoliniais ginklais”, „uoste įvyko didelė avarija, bet slepiama” – tokie įrašai pasirodo reguliariai.

Antra – nekilnojamasis turtas ir statyba. Klaipėda auga, keičiasi, ir su tuo susijusi daug emocijų. „Senamiestyje nugriovė istorinį pastatą”, „naujas projektas užblokuos vaizdus į jūrą”, „investuotojai papirko savivaldybę” – tokios temos greitai sukelia reakcijas, o tikrinti faktus ne visi nori.

Trečia – socialinės temos. Nusikalstamumas, migrantai, socialinė parama – visa tai Klaipėdoje, kaip ir visur, sukelia stiprias nuomones. Ir būtent čia dezinformacija klesti labiausiai, nes žmonės linkę tikėti tuo, kas atitinka jų jau turimas nuostatas.

Ketvirta – viešasis transportas ir eismo organizavimas. Kiekvieną kartą, kai keičiasi maršrutai, įvedamos naujos taisyklės ar remontuojamos gatvės, socialiniuose tinkluose prasideda chaosas. Dalį informacijos žmonės supranta klaidingai, dalį išgalvoja, o rezultatas – sumaištis.

Penkta – sveikata ir medicina. Ypač po pandemijos patyrimo, bet ir anksčiau, Klaipėdoje sklando daugybė sveikatos temų mitų – nuo tariamų užkrėstų vandens telkinių iki nesaugių maisto produktų parduotuvėse. Dažniausiai tai nepagrįsti gandai, bet jie gali sukelti tikrą paniką.

Ką daryti, kai draugai dalina nesąmones

Tai viena sudėtingiausių situacijų. Matote, kad jūsų draugas, kaimynas ar giminaitis socialiniame tinkle dalijasi akivaizdžia dezinformacija. Kaip reaguoti? Ignoruoti ir leisti melui plisti? Ar viešai paprieštarauti ir rizikuoti sugadinti santykius?

Nėra vieno teisingo atsakymo, bet yra keletas strategijų. Pirma – privati žinutė. Užuot komentuodami viešai, parašykite asmeniui asmeniškai. „Labas, mačiau tavo įrašą apie X. Aš patikriau ir atrodo, kad ta informacija netiksli – štai ką radau…” Taip žmogus nejaučiasi puolamas viešai ir labiau linkęs išklausyti.

Antra – užduokite klausimus vietoj tiesioginių teiginių. „Įdomu, iš kur ta informacija? Ar matei kokį šaltinį?” arba „Hmm, aš radau kitokios informacijos, gal verta pasitikrinti?” Klausimai skatina žmogų pačiam pamąstyti, o ne užimti gynybinę poziciją.

Trečia – pasidalinkite patikimu šaltiniu. Užuot sakę „tu klysti”, geriau pasakykite „radau oficialų paaiškinimą” ir įdėkite nuorodą. Žmonės dažniau priima informaciją, kai ji pateikiama kaip papildoma, o ne kaip jų nuomonės paneigimas.

Ketvirta – pripažinkite, jei tema sudėtinga. „Taip, aš irgi iš pradžių taip galvojau, bet paskui sužinojau…” arba „Suprantu, kodėl taip atrodo, bet faktai šiek tiek kitokie…” Taip parodote empatiją ir sumažinate konfrontacijos riziką.

Penkta – kartais geriau nekovoti. Jei matote, kad žmogus giliai įsitikinęs ir jokia informacija jo neįtikins, galbūt verta tiesiog praleisti. Negalite išgelbėti visų nuo dezinformacijos, ir kartais reikia priimti, kad kai kurie žmonės nori tikėti tuo, kuo tiki.

Kaip apsaugoti save ir artimuosius

Prevencija visada geriau nei gydymas. Vietoj to, kad nuolat kovotumėte su dezinformacija, geriau sukurti įpročius, kurie padės jos išvengti. Pirmas dalykas – diversifikuokite informacijos šaltinius. Nesekite tik vienos žiniasklaidos priemonės ar vienos socialinio tinklo grupės. Skaitykite skirtingus šaltinius, įskaitant ir tuos, su kuriais ne visada sutinkate.

Antras – išmokite atpažinti patikimus šaltinius. Klaipėdoje tai būtų oficiali savivaldybės svetainė ir socialiniai tinklai, įsitvirtinusios vietinės žiniasklaidos priemonės, oficialios institucijų paskyros. Susikurkite sąrašą tokių šaltinių ir pirmiausia tikrinkite juose.

Trečias – kalbėkite su šeima apie dezinformaciją. Ypač su vyresnio amžiaus giminaičiais, kurie gali būti labiau pažeidžiami. Paaiškinkite jiems pagrindinius principus, kaip atpažinti klaidinančią informaciją. Neišjuokite jų, jei jie patikėjo kažkuo netiesa – vietoj to padėkite suprasti, kaip ateityje to išvengti.

Ketvirtas – būkite kritiškas net su informacija, kuri patvirtina jūsų nuomonę. Tai sunkiausia, nes natūralu tikėti tuo, kas atitinka mūsų pasaulėžiūrą. Bet būtent čia slypi didžiausia rizika – mes žymiai mažiau kritiški informacijai, kuri mums patinka.

Penktas – mokykite vaikus. Jei turite vaikų ar bendraujate su jaunimu, kalbėkite su jais apie skaitmeninę raštingumą. Jaunoji karta užaugo su socialiniais tinklais, bet tai nereiškia, kad jie automatiškai moka atskirti tiesą nuo melo. Jiems reikia įgūdžių, kaip ir bet kurioje kitoje srityje.

Kai dezinformacija tampa pavojinga

Yra skirtumas tarp nekalto gandų skleidimo ir tikrai pavojingos dezinformacijos. Kai kurie melai gali sukelti realią žalą. Pavyzdžiui, melaginga informacija apie sveikatos grėsmes gali priversti žmones atsisakyti gydymo ar vartoti pavojingus vaistus. Melai apie nusikaltimus ar pavojus gali sukelti paniką ar net smurtą prieš nekaltas grupes.

Jei matote tokią informaciją, neužtenka tiesiog jos neskleisti. Kartais reikia pranešti. Socialiniai tinklai turi mechanizmus pranešti apie klaidinantį turinį. Facebook, Instagram, TikTok – visi jie leidžia pažymėti įrašus kaip dezinformaciją. Nors šie mechanizmai ne visada veikia tobulai, jie vis tiek naudingi.

Jei dezinformacija susijusi su konkrečiomis institucijomis ar asmenimis, galite pranešti tiesiogiai jiems. Pavyzdžiui, jei sklinda melai apie Klaipėdos savivaldybės sprendimus, galite parašyti savivaldybei – jie gali oficialiai paneigti ir taip sustabdyti melo plitimą. Jei melai apie verslo įmones, jos taip pat gali reaguoti.

Svarbu suprasti, kad dezinformacija nėra tik „interneto dalykas”. Ji turi realias pasekmes. Žmonės priima sprendimus remdamiesi informacija, kurią gauna. Jei ta informacija klaidinga, sprendimai bus blogi. Tai gali paveikti sveikatą, finansus, santykius, net saugumą.

Kai tiesa tampa sudėtinga

Gyvename laikais, kai „tiesa” kartais nėra paprasta. Ne viskas yra juoda arba balta. Yra situacijų, kai skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas versijas, ir abi gali būti iš dalies teisingos. Yra temų, kuriose ekspertai nesutaria. Yra įvykių, kurių pilna informacija tiesiog dar nėra žinoma.

Tai nereiškia, kad tiesos nėra arba kad visa informacija vienodai patikima. Bet tai reiškia, kad kartais reikia gyventi su neapibrėžtumu. Geriau pasakyti „nežinau” arba „dar neaišku” nei skubiai tikėti pirma pasitaikiusia versija.

Klaipėdoje, kaip ir visur, matome, kaip žmonės kovoja su šia neapibrėžtumu. Norisi aiškių atsakymų, paprastų paaiškinimų. Ir būtent čia dezinformacijos kūrėjai randa savo auditoriją – jie siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Bet realybė retai būna paprasta.

Išmokti gyventi su neapibrėžtumu, pripažinti, kai ko nors nežinome, ieškoti patikimos informacijos, bet nepulti į pirmą pasitaikiusią „tiesą” – tai brandos požymis. Ir tai įgūdis, kurį galime lavinti.

Kelias į sveikesnę informacinę aplinką

Dezinformacija niekur nedings. Kol turėsime socialinius tinklus ir internetą, turėsime ir melą, ir klaidingą informaciją. Bet tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sveikesnės informacinės aplinkos kūrimo.

Pradėkite nuo savęs. Prieš dalindamiesi kažkuo, sustokite ir pagalvokite. Ar tikrai žinote, kad tai tiesa? Ar patikrinote? Ar nesate tiesiog emociškai reaguojate? Šis paprastas sustojimas gali užkirsti kelią daugybei dezinformacijos plitimo.

Būkite pavyzdžiu kitiems. Kai žmonės mato, kad jūs atsakingai elgiatės su informacija, jie labiau linkę sekti jūsų pavyzdžiu. Kai viešai pripažįstate, jei kažkuo klydote, parodote, kad tai normalu ir priimtina. Kai dalijatės patikrintais faktais, padėdate kitiems susiorientuoti.

Klaipėdos bendruomenė stipri, kai ji remiasi tiesa, o ne gandais. Kai diskutuojame apie miesto reikalus remdamiesi faktais, o ne emocijomis ir mitais, priimame geresnius sprendimus. Kai palaikome vieni kitus siekiant tiesos, o ne skleidžiame paniką, tampame atsparesni manipuliacijoms.

Socialiniai tinklai gali būti puiki vieta bendruomenei susitelkti, dalintis informacija, diskutuoti. Bet jie gali būti ir nuodų šaltinis, jei leidžiame dezinformacijai dominuoti. Pasirinkimas priklauso nuo mūsų visų – kiekvieno atskirai ir kartu. Kiekvieną kartą, kai nusprendžiame patikrinti faktus prieš dalindamiesi, kai švelniai paklausname draugo apie jo šaltinį, kai mokomės atpažinti manipuliacijas – darome mažą, bet svarbų žingsnį teisinga kryptimi.

Galiausiai, atminkime, kad už kiekvieno įrašo, už kiekvienos žinutės yra žmonės. Žmonės, kurie, kaip ir mes, bando suprasti sudėtingą pasaulį. Kai kovojame su dezinformacija, kovojame ne su žmonėmis, o su melu. Ir tai geriausia daryt su empatija, kantrybe ir pagarba – tiek sau, tiek kitiems.