Kaip atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose: praktinis Klaipėdos gyventojų vadovas

Kodėl Klaipėdoje verta kalbėti apie dezinformaciją

Sėdite kavos puodelio gale, skrolinate Facebook’ą ar TikTok’ą ir staiga – bum! – pamatote sensacingą antraštę apie naują grėsmę Klaipėdos uoste, keistą įvykį Senamiestyje ar stebuklingą gydymo būdą, kurį „gydytojai slepia”. Pirmas impulsas? Pasidalinti su draugais. Bet palaukite – o jei tai tik dar vienas dezinformacijos gabalas, plaukiojantis mūsų skaitmeniniame vandenyne?

Klaipėda, kaip uostamiesčio bendruomenė su dinamiška demografija ir aktyviais socialinių tinklų vartotojais, nėra imuni prieš klaidinančią informaciją. Priešingai – mes esame ypač patraukli auditorija. Vietinės temos, emocionalūs įvykiai, susijusimai su Baltijos regiono įvykiais – visa tai tampa puikiu dirvožemiu dezinformacijai skleistis greičiau nei Baltijos vėjas.

Realybė tokia: kiekvienas iš mūsų – nesvarbu, ar esate studentas, verslininkas ar pensininkas – kasdien susiduriate su informacijos srautu, kuriame tiesa ir melas susipynę taip glaudžiai, kad atpažinti skirtumą tampa tikru iššūkiu. Bet nebijokite – tai įmanoma išmokti.

Kas iš tikrųjų yra dezinformacija ir kodėl ji veikia

Dezinformacija – tai ne tiesiog klaida ar netyčinė nesąmonė. Tai tyčia sukurta ar platinama klaidinanti informacija, turinti konkretų tikslą: manipuliuoti nuomone, sukelti paniką, pasėti nesantaiką ar paprasčiausiai uždirbti pinigų iš paspaudimų.

Štai kur tampa įdomu: mūsų smegenys tiesiog mėgsta dezinformaciją. Rimtai. Ji dažnai būna emocionaliai įkrauta, paprasta suprasti ir puikiai atitinka tai, ką jau norime tikėti. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu – mes ieškome informacijos, kuri patvirtina mūsų esamas nuostatas, ir ignoruojame tai, kas joms prieštarauja.

Pavyzdžiui, jei jau esate įsitikinęs, kad savivaldybė blogai tvarko miesto finansus, greičiau patikėsite nepatvirtinta istorija apie „dar vieną skandalą” nei ieškotumėte faktų. Jei bijote vakcinų – bet kokia bauginama istorija apie jų šalutinius poveikius atrodys patikima.

Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai supranta. Jie naudoja emocijas kaip ginklą: pyktį, baimę, pasipiktinimą, netgi viltį. Štai kodėl sensacingi antraštės veikia geriau nei nuobodūs faktai. „ŠOKAS: Klaipėdos ligoninėje vyksta SIAUBAS!” sulauks daugiau dėmesio nei „Klaipėdos ligoninės metinė ataskaita rodo stabilius rezultatus”.

Tipiniai dezinformacijos požymiai, kuriuos pastebėsite per sekundę

Gerai, pereikime prie praktikos. Kaip atpažinti, kad tai, ką skaitote, gali būti dezinformacija? Štai keletas raudonų vėliavėlių, kurias turėtumėte išmokti pastebėti akimirksniu:

Sensacingi, emocionalūs antraštės. Jei antraštė rėkia didžiosiomis raidėmis, naudoja daug šauktuką ir žada „ŠOKĄ” ar „TIESĄ, KURIĄ SLEPIA” – sustokite. Patikimi šaltiniai paprastai vengia tokio dramatiškumo.

Nėra autoriaus ar šaltinio. Kas tai parašė? Koks leidinys? Jei informacija plaukioja be aiškios kilmės, tai kaip maistas be etiketės – geriau nerizikuoti.

Keista ar nežinoma svetainė. Ar girdėjote apie šį naujienų portalą? Patikrinkite „Apie mus” skiltį. Jei jos nėra arba ji neaiški – blogai. Dezinformacijos skleidėjai dažnai kuria svetaines, kurios atrodo kaip tikri naujienų portalai, bet iš tikrųjų yra tik tuščios fasadai.

Datos neatitikimas. Sena nuotrauka ar straipsnis pateikiami kaip naujiena. Tai ypač dažna taktika – imama tikra istorija iš praeities ir pateikiama kaip šviežias įvykis, sukeliant painiavą.

Nelogiški ar prieštaringi faktai. Jei istorija teigia, kad „visi gydytojai sutinka”, bet nepateikia nė vieno vardo ar tyrimo – tai tikriausiai melas. Tikroji žurnalistika remiasi konkrečiais šaltiniais.

Prašoma nedelsiant dalintis. „DALINKITĖS, KOL NEIŠTRYNĖ!” – klasikinis manipuliacijos būdas. Jei kas nors skuba jus įtikinti nedelsiant platinti informaciją, greičiausiai tai todėl, kad nenori, jog turėtumėte laiko pagalvoti.

Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui

Dabar žinote, ko ieškoti. Bet kaip iš tikrųjų patikrinti, ar informacija teisinga? Čia keletas konkrečių žingsnių, kuriuos galite atlikti per kelias minutes:

Paieškos variklis – jūsų geriausias draugas. Nukopijuokite įtartiną antraštę ar pagrindinę frazę ir įklijuokite į Google. Jei tai tikra naujiena, greičiausiai ją aprašė ir kiti patikimi šaltiniai. Jei radote tik vieną šaltinį – tai didelis klaustukas.

Atvirkštinė nuotraukų paieška. Matote įtartinę nuotrauką? Eikite į images.google.com, įkelkite nuotrauką ir pamatysite, kur ji dar naudojama internete. Dažnai paaiškėja, kad „šiandienos įvykio” nuotrauka iš tikrųjų padaryta prieš penkerius metus visai kitoje šalyje.

Faktų tikrinimo svetainės. Nors lietuviškų faktų tikrinimo išteklių nėra labai daug, verta sekti tokius projektus kaip „Delfi” faktų tikrinimo skiltį ar tarptautines platformas kaip Snopes.com ar FactCheck.org. Jie reguliariai demaskuoja populiarias dezinformacijos istorijas.

Patikrinkite datą ir kontekstą. Ar straipsnyje nurodyta data? Ar ji aktuali? Kartais senos istorijos atkuriamos be konteksto, kad atrodytų aktualios.

Skaitykite toliau nei antraštę. Taip, žinau – mes visi kalti dėl to. Bet dažnai antraštė ir turinys visiškai nesutampa. Antraštė gali būti sensacinga, o pats straipsnis – visai nekaltas ar net prieštaraujantis antraštei.

Pasitikrinkite su oficialiais šaltiniais. Jei istorija apie Klaipėdos savivaldybę, uostą ar viešąsias įstaigas – aplankykite jų oficialius tinklalapius ar socialinių tinklų paskyras. Tikros organizacijos paprastai greitai reaguoja į dezinformaciją.

Socialinių tinklų algoritmų pinklės

Štai ko daugelis nežino: socialiniai tinklai nėra neutralūs informacijos perdavėjai. Jie yra pelno siekiančios įmonės, kurių tikslas – išlaikyti jus kuo ilgiau prisijungus. Kaip? Rodydami turinį, kuris sukelia stipriausias emocijas ir reakcijas.

Deja, dezinformacija dažnai sukelia stipresnes emocijas nei nuobodi tiesa. Tai reiškia, kad Facebook, TikTok ar Twitter algoritmai natūraliai linkę platinti klaidinančią informaciją, nes ji generuoja daugiau paspaudimų, komentarų ir dalijimųsi.

Štai kodėl jūsų kaimynės Nijolės įrašas apie „pavojingus chemikalus vandenyje” gali pasiekti tūkstančius žmonių, o oficialus Klaipėdos vandenų pranešimas apie vandens kokybę – vos kelis šimtus.

Ką su tuo daryti? Pirma, supraskite, kad jūsų naujienų srautas nėra objektyvi realybės reprezentacija. Tai specialiai jums pritaikyta informacijos burbulas. Antra, aktyviai ieškokite įvairių nuomonių ir šaltinių. Nesitikėkite, kad algoritmas jums juos pateiks.

Trečia – reguliuokite savo srautą. Atsisakykite sekti puslapius, kurie nuolat platina įtartinį turinį. Sekite patikimus naujienų šaltinius, mokslo komunikatorius, oficialias institucijas. Jūsų naujienų srautas yra kaip sodas – jį reikia prižiūrėti, kitaip užaugs piktžolės.

Kaip elgtis, kai matote dezinformaciją

Gerai, dabar jau esate ekspertas atpažinimo srityje. Bet ką daryti, kai pastebite akivaizdžią dezinformaciją? Štai keletas strategijų:

Neprisidėkite prie platinimo. Net jei norite pasidalinti su komentaru „žiūrėkite, kokia nesąmonė”, vis tiek prisidedate prie jos sklaidos. Geriau praleiskite pro šalį arba, jei tikrai norite reaguoti, padarykite ekrano nuotrauką ir pasidalinkite su savo komentaru, o ne originalia įrašu.

Švelniai eduduokite kitus. Jei draugas ar šeimos narys pasidalino dezinformacija, nesišaukite „TU PLATINI MELĄ!” Tai tik sukels gynybinę reakciją. Vietoj to, švelniai pasiūlykite: „Įdomu, bet radau, kad…” ir pateikite patikimą šaltinį. Žmonės labiau linkę keisti nuomonę, kai nejaučiasi puolami.

Pranešite platformai. Visi socialiniai tinklai turi mechanizmus pranešti apie klaidinančią informaciją. Naudokite juos. Taip, proceso gali būti lėtas ir ne visada efektyvus, bet vis tiek verta.

Palaikykite faktų tikrinimą. Kai matote kokybišką faktų tikrinimo straipsnį, pasidalinkite juo. Padėkite patikimam turiniui pasiekti daugiau žmonių.

Kalbėkite apie tai. Diskusijos su draugais, šeima, kolegomis apie dezinformaciją padeda kurti kritinio mąstymo kultūrą. Kuo daugiau žmonių supranta problemą, tuo sunkiau dezinformacijai plisti.

Vietinė perspektyva: Klaipėdos specifika

Klaipėda turi savo unikalų kontekstą, kuris daro mus ypač jautrius tam tikriems dezinformacijos tipams. Uostamiestis, tranzito mazgas, daugiakultūrė aplinka, artumas Kaliningrado sričiai – visa tai sukuria specifinę informacinę aplinką.

Dažnai matome dezinformaciją apie:

Uosto veiklą ir saugumą. Sensacinės istorijos apie „pavojingus krovinius” ar „slaptus sandorius” plinta ypač greitai, nes uostas yra svarbi, bet daugeliui neaiški Klaipėdos dalis.

Nekilnojamąjį turtą ir statybas. „Naujas projektas sunaikins…” – tokios istorijos dažnai remiasi pustiesa ir išpūstomis baimėmis, manipuliuojant gyventojų rūpesčiu dėl miesto vystymosi.

Sveikatos temas. Kaip ir visur, bet ypač po pandemijos, sveikatos dezinformacija yra labai populiari. Nuo „stebuklingo gydymo” iki baugių istorijų apie ligoninių situaciją.

Vietinius įvykius ir politiką. Savivaldybės sprendimai, viešieji projektai, vietiniai politikai – visa tai tampa dezinformacijos taikiniu, ypač prieš rinkimus.

Būkite ypač budrūs su informacija, kuri:
– Apeliuoja į vietinę tapatybę („tikri klaipėdiečiai žino…”)
– Naudoja vietinius simbolius ar vietas, kad atrodytų patikimiau
– Remiasi „vietiniais šaltiniais”, kurių neįmanoma patikrinti
– Skatina „mus prieš juos” mentalitetą

Kai tiesa tampa sudėtinga: pilkosios zonos

Būtų patogu, jei viskas būtų juoda arba balta – tiesa arba melas. Bet realybė sudėtingesnė. Egzistuoja pilkoji zona, kur informacija nėra visiškai melaginga, bet yra klaidinanti.

Pustiesa. Kai pateikiami teisingi faktai, bet praleistas svarbus kontekstas. Pavyzdžiui: „Klaipėdoje išaugo nusikalstamumas 50%!” – techniškai tiesa, bet praleista informacija, kad tai išaugo nuo 2 iki 3 atvejų per mėnesį.

Manipuliavimas statistika. Skaičiai negali meluoti, bet žmonės su jais gali. Tas pats duomenų rinkinys gali būti pateiktas taip, kad paremtų visiškai priešingas išvadas.

Nuomonė kaip faktas. „Ekspertai sako…” – bet kuris ekspertas? Kokia jo kvalifikacija? Ar tai plačiai pripažįsta nuomonė, ar vieno žmogaus požiūris?

Sąmokslo teorijos su tiesos grūdeliu. Daugelis sąmokslo teorijų prasideda nuo tikro įvykio ar problemos, bet paskui nukrypsta į fantaziją. Tai daro jas ypač pavojingas, nes pradžia atrodo įtikinama.

Kaip su tuo elgtis? Mokykitės užduoti klausimus:
– Kas tai sako?
– Kokia jų kvalifikacija?
– Ar yra alternatyvių paaiškinimų?
– Kas naudojasi iš šios informacijos platinimo?
– Ar tai patvirtina kiti nepriklausomi šaltiniai?

Kai dezinformacija tampa asmenine: kaip apsaugoti save ir artimuosius

Vienas dalykas – pastebėti dezinformaciją internete. Visai kitas – kai jūsų mama, tėvas ar geriausia draugė pradeda tikėti ir platinti ją. Tai tampa emociškai sudėtinga, nes čia ne tik informacijos klausimas, bet ir santykių.

Štai keletas strategijų, kaip švelniai padėti artimiesiems:

Klausykite pirmiausia. Kodėl jie tiki šia informacija? Dažnai už dezinformacijos tikėjimu slypi gilesnės baimės ar rūpesčiai. Jei tėtis platina istorijas apie „pavojingus imigrantus”, galbūt jis tiesiog jaučiasi nesaugiai keičiantis pasaulyje.

Ieškokite bendro pagrindo. Vietoj to, kad ginčytumėtės dėl faktų, raskite bendras vertybes. „Suprantu, kad tau rūpi mūsų šeimos sveikata – man irgi. Būtent todėl noriu įsitikinti, kad informacija, kuria remiamės, yra patikima.”

Pasiūlykite patikrintą alternatyvą. Vietoj to, kad sakytumėte „tai neteisinga”, pasiūlykite: „Radau įdomų straipsnį apie tai iš [patikimo šaltinio]. Gal paskaitytum?”

Pripažinkite, kai nežinote. Jei nesate tikri, pasakykite tai. „Nežinau, ar tai tiesa. Gal kartu patikrinsime?” Tai parodo, kad faktų tikrinimas yra normalus ir sveikintinas dalykas.

Būkite kantrūs. Žmonės nepakeičia įsitikinimų per naktį. Jei artimas žmogus įklimpęs į dezinformacijos burbulą, reikės laiko ir daug švelnių pokalbių.

Žinokite, kada atsitraukti. Kartais, nepaisant visų pastangų, žmonės nenori keisti nuomonės. Jei pokalbiai tampa toksiški ir gadina santykius, galbūt verta nustatyti ribas: „Sutarkime, kad apie šią temą nesikalbėsime.”

Skaitmeninė higiena: kasdieniai įpročiai sveikai informacinei mitybai

Taip pat kaip rūpinamės fiziniu sveikata – valgome daržoves, sportuojame, miegame – turėtume rūpintis ir informacine sveikata. Štai keletas kasdienių įpročių, kurie padės jums išlikti sveikiems skaitmeninėje erdvėje:

Įvairinkite informacijos šaltinius. Nesekite tik vienų pažiūrų žmonių ar portalų. Sąmoningai ieškokite skirtingų perspektyvų. Tai ne reiškia, kad turite sekti ekstreminius ar nepatikimus šaltinius, bet išeikite iš savo komforto zonos.

Skirkite laiko kokybiškai žurnalistikai. Vietoj to, kad skaitytumėte 50 Facebook įrašų, perskaitykite vieną ar du išsamius straipsnius iš patikimų šaltinių. Kokybė svarbesnė už kiekybę.

Darykite skaitmeninius detoksus. Reguliariai išjunkite socialinių tinklų pranešimus. Paskirkit dieną per savaitę be naujienų. Tai padeda atkurti perspektyvą ir sumažina informacijos perkrovą.

Mokykitės nuolat. Dezinformacijos taktikos keičiasi. Kas veikė prieš metus, gali būti kitaip naudojama dabar. Sekite faktų tikrinimo organizacijas, skaitykite apie naujas dezinformacijos tendencijas.

Kalbėkite su žmonėmis gyvai. Realūs pokalbiai su įvairių pažiūrų žmonėmis padeda suprasti sudėtingumą, kurį socialiniai tinklai dažnai supaprastina.

Patikrinkite save. Visi turime šališkumų. Reguliariai klauskite savęs: „Ar tikiu šia informacija, nes ji teisinga, ar todėl, kad noriu, jog ji būtų teisinga?”

Kodėl tai svarbu ir ką darome toliau

Galbūt galvojate: „Ar tai tikrai taip svarbu? Ar tai ne tik interneto dalykai?” Trumpas atsakymas: tai labai svarbu, ir tai tikrai ne tik interneto dalykai.

Dezinformacija turi realių pasekmių. Ji veikia rinkimų rezultatus, visuomenės sveikatą, socialinę sanglaudą. Matėme, kaip dezinformacija apie vakcinas vedė prie užkrečiamų ligų protrūkių. Matėme, kaip politinė dezinformacija skatina poliarizaciją ir net smurtą. Matėme, kaip finansinė dezinformacija veda žmones prie blogų investicinių sprendimų.

Klaipėdoje, kaip ir visur kitur, mes visi dalyvaujame bendrame informaciniame ekosistemoje. Kiekvienas iš mūsų turi vaidmenį – ar prisidedame prie dezinformacijos sklaidos, ar padedame ją stabdyti.

Gera žinia ta, kad nereikia būti technologijų ekspertu ar žurnalistu, kad darytumėte skirtumą. Paprasti veiksmai – sustoti prieš dalijantis, patikrinti šaltinį, užduoti klausimus – jau daro didelį poveikį.

Pradėkite nuo mažų žingsnių. Kitą kartą, kai pamatysite sensacingą antraštę, sustokite penkioms sekundėms. Paklausykite savęs: „Ar tai atrodo per gerai, kad būtų tiesa? Ar tai sukelia stiprią emocinę reakciją? Ar žinau šį šaltinį?” Jei atsakymas bent į vieną klausimą yra „taip” – skirkite minutę patikrinimui.

Mokykite kitus – ypač vaikus ir vyresnės kartos žmones, kurie gali būti labiau pažeidžiami. Kalbėkite apie tai šeimoje, su draugais, darbe. Kuo daugiau žmonių supranta dezinformacijos mechanizmus, tuo sunkiau jai plisti.

Ir atminkite: klysti yra žmogiška. Visi kartais patikime klaidinga informacija. Svarbu ne tai, kad niekada neklysite, o tai, kad būsite atviri pripažinti klaidą ir mokytis iš jos.

Dezinformacija gali atrodyti kaip neįveikiama problema, bet kiekvienas iš mūsų turi galią. Galią sustoti, pagalvoti, patikrinti. Galią nesidėti prie problemos. Galią padėti kitiems matyti aiškiau.

Klaipėda – tai bendruomenė, kuri išgyveno daug iššūkių ir visada sugebėjo prisitaikyti. Skaitmeninis amžius atneša naujų iššūkių, bet su kritiniu mąstymu, kantrybe ir tarpusavio pagalba mes galime sukurti sveikesnę informacinę aplinką sau ir būsimoms kartoms.

Taigi kitą kartą, kai skrolinate savo naujienų srautą Klaipėdos autobuse ar laukdami eilėje „Akropolyje”, prisiminkite: jūs turite galią. Galią pasirinkti, kuo tikėti, ką dalintis ir kaip formuoti mūsų bendrą informacinę erdvę. Naudokite ją išmintingai.