Kaip atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos socialiniuose tinkluose: praktinis Klaipėdos gyventojų vadovas
Kodėl verta apie tai kalbėti būtent dabar
Sėdžiu kavos puodeliui garvuojant šalia, ir skaičiau vakar vienos pažįstamos iš Klaipėdos įrašą Facebook’e apie tariamą naują mokestį, kuris esą bus įvestas jau kitą mėnesį. Komentarai po tuo įrašu – tiesiog košmaras. Žmonės pyksta, dalina toliau, rašo emocingus komentarus. O problema ta, kad niekas net nepasitikrinęs, ar tai tiesa. Pasirodo, viskas buvo iš piršto laužta.
Štai dėl to ir nusprendžiau parašyti šį tekstą. Gyvenu Klaipėdoje jau nemažai metų, ir pastaraisiais metais pastebiu, kaip vis daugiau žmonių – nuo mano kaimynų iki senelių autobuse – tampa dezinformacijos aukomis. Ir ne, tai nėra tik vyresnių žmonių problema, kaip kai kas mano. Jaunesni kartais dar labiau įsitraukia į šitą ratą.
Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui mūsų. Rytą atsibundu – pirmiausia Facebook’as. Pietų pertraukėlė – Instagram’as. Vakaras – vėl Facebook’as arba TikTok’as. Ir tarp visų tų katinėlių video ir draugų nuotraukų iš atostogų slypi informacija, kuri ne visada yra tiesa. Kartais ji tyčia klaidinanti, kartais tiesiog netiksliai perpasakota, o kartais – visiškas melas, sukurtas specialiai manipuliuoti mumis.
Kas gi ta dezinformacija ir kodėl ji veikia
Dezinformacija – tai ne tik šiurkštūs melai. Tai gali būti pustiesa, iškreiptas kontekstas, senas įvykis pateiktas kaip naujiena, ar net tiesa, bet pateikta taip, kad sukeltų tam tikrą emociją ar reakciją.
Prisimenu, kaip prieš kokius metus socialiniuose tinkluose plito žinia apie „pavojingą cheminę medžiagą” Klaipėdos uoste. Žmonės dalino, rašė, skambino giminėms perspėti. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo įprasta planine tvarka vykusi operacija, kuri buvo visiškai saugi, bet kažkas paėmė seną nuotrauką, pridėjo dramatišką tekstą – ir voila, turime paniką.
Kodėl mes taip lengvai patikime? Ogi todėl, kad mūsų smegenys veikia tam tikru būdu. Mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa (tai vadinama patvirtinimo šališkumu). Jei aš jau manau, kad valdžia daro kažką ne taip, tai lengviau patikėsiu negatyvia žinia apie valdžią, net jei ji nepagrįsta.
Be to, emocijos – tai raktas į mūsų dėmesį. Informacija, kuri mus pykdo, gąsdina ar džiugina, plinta daug greičiau nei neutralūs faktai. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir naudoja prieš mus. Jie kuria antraštes, kurios verčia mus jausti kažką stipraus – ir mes spaudžiame „dalintis” dar net neperskaitę viso teksto.
Kaip atpažinti, kad kažkas ne taip
Gerai, tai kaip gi suprasti, kad ta informacija, kurią matau savo srautėlyje, gali būti nepatikima? Turiu keletą patikrintų būdų, kuriuos pats naudoju.
Pirma, pažiūrėk į šaltinį. Kas skelbia šią informaciją? Ar tai žinomas naujienų portalas, ar kažkokia puslapio „Tikroji tiesa apie viską” paskyra, sukurta prieš tris savaites? Jei šaltinis tau nežinomas, pagooglini jį. Dažnai net kelių minučių paieška atskleidžia, kad tai žinomas dezinformacijos skleidėjas.
Antra, pasižiūrėk į datą. Kartais senos naujienos pateikiamos kaip šviežios. Prieš mėnesį mačiau dalijamą įrašą apie incidentą Klaipėdoje, kuris iš tikrųjų įvyko prieš trejus metus. Žmonės reagavo taip, tarsi tai būtų ką tik nutikę.
Trečia, ar yra kiti šaltiniai? Jei įvyko kažkas tikrai svarbus, apie tai rašys ne vienas portalas. Jei radai sensacingą žinią, kurią skelbia tik vienas šaltinis – tai jau raudonas signalas. Pabandyk paieškoti tos pačios informacijos kitur. Jei nieko nerandi – greičiausiai tai netiesa arba labai iškreipta tiesa.
Ketvirta, pažiūrėk į kalbą ir toną. Dezinformacija dažnai naudoja labai emocingą kalbą, daug šauktukinių ženklų, žodžius kaip „SKUBIAI!”, „DALINKIS KIEK ĮMANOMA!”, „KO NENORI, KAD ŽINOTUM!!!”. Normalūs naujienų šaltiniai taip nerašo.
Penkta – ir tai labai svarbu – pasitikrink nuotraukas ir video. Yra puikių įrankių, kaip Google reverse image search, kuris leidžia patikrinti, ar ta nuotrauka tikrai iš to įvykio, apie kurį rašoma. Kartais naudojamos nuotraukos iš visai kitų įvykių ar net iš visai kitos šalies.
Konkretūs įrankiai ir būdai faktų tikrinimui
Gerai, teorija teorija, bet kaip praktiškai tai padaryti? Pasidalinsiu savo asmeniniais būdais.
Pirmiausia, išsisaugok kelias patikimas faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi Faktai”, „15min Faktai tikrintojai”, „Melo detektorius”. Šios komandos profesionaliai tikrina populiarias žinias ir parašo, ar jos teisingos. Kai matau kažką įtartino, pirmas dalykas – einu į šias svetaines ir patikrinu, ar jie jau yra tai išnagrinėję.
Antra, naudoju Google News. Ten galiu greitai pamatyti, ar apie tą patį įvykį rašo kiti patikimi šaltiniai. Jei rašo tik vienas abejotinas puslapis – žinau, ko laikytis.
Trečia, turiu įsidiegęs naršyklės papildinį „NewsGuard”, kuris rodo svetainių patikimumo įvertinimus. Tai nėra tobulas sprendimas, bet padeda greitai suprasti, ar svetainė, kurią skaitau, yra žinoma dėl patikimos žurnalistikos, ar dėl dezinformacijos skleidimo.
Ketvirta, kai matau įtartiną nuotrauką, dešiniuoju pelės mygtuku spaudžiu ant jos ir renkuosi „Search image with Google”. Tai man parodo, kur dar internete yra ta nuotrauka ir kokiame kontekste ji buvo naudojama. Taip ne kartą esu atradęs, kad nuotrauka iš 2015 metų įvykio Graikijoje dabar naudojama kaip „šiandieninė nuotrauka iš Klaipėdos”.
Penkta, kai kažkas man atsiunčia įtartiną žinią per WhatsApp ar Messenger, nesu tingus pagooglinti kelių žodžių iš tos žinutės. Dažnai paieška iš karto parodo faktų tikrintojų straipsnius apie tą konkrečią dezinformaciją.
Socialinių tinklų algoritmai ir kaip jie mus veikia
Dabar truputį giliau. Socialiniai tinklai nėra neutralūs informacijos perdavėjai. Jie naudoja algoritmus, kurie sprendžia, ką mes matome savo srautėlyje. Ir šie algoritmai turi vieną pagrindinį tikslą – išlaikyti mus kiek įmanoma ilgiau platformoje.
Kaip jie tai daro? Rodo mums turinį, su kuriuo mes greičiausiai sąveikausime – į kurį paspausime, kurį komentuosime, kuriuo pasidalinsime. O su kokiu turiniu mes labiausiai sąveikaujaujame? Su tuo, kuris sukelia stiprias emocijas. Ir čia prasideda problema.
Dezinformacija, kaip jau minėjau, dažnai yra labai emocionali. Ji mus pykdo, gąsdina, šokiruoja. Todėl mes su ja sąveikaujame daugiau nei su nuobodžiais, bet teisingais faktais. Algoritmas tai pamato ir galvoja: „O, šis žmogus mėgsta tokį turinį, parodysiu jam daugiau panašaus”. Ir štai jau esame burbulyje, kur matome vis daugiau panašios dezinformacijos.
Aš pats tai pastebėjau, kai kartą susidomėjau viena sąmokslo teorija (tiesiog iš smalsumo, norėjau suprasti, kaip žmonės tuo tiki). Po kelių dienų mano Facebook’o srautėlyje pradėjo rodytis vis daugiau panašaus turinio. Algoritmas nusprendė, kad man tai įdomu, ir pradėjo siūlyti daugiau. Teko sąmoningai ieškoti ir skaityti visai kitokio turinio, kad „išmokčiau” algoritmą rodyti man kažką kito.
Štai kodėl svarbu sąmoningai diversifikuoti savo informacijos šaltinius. Sekti skirtingų pažiūrų žmones ir puslapius, skaityti įvairius šaltinius, net jei su jais ne visada sutinki. Tai padeda išvengti to burbulo, kuriame matai tik vieną perspektyvą.
Kaip kalbėti su artimaisiais apie dezinformaciją
Čia tikrai sudėtinga tema. Kaip pasakyti mamai, kad ta žinutė, kurią ji ką tik išsiuntė visai šeimai, yra melas? Kaip paaiškinti draugui, kad tas įrašas, kurį jis dalijasi, yra manipuliacija?
Iš patirties galiu pasakyti – agresyvus požiūris neveikia. Jei pasakysi „Tu kvailas, tai visiškas melas!”, žmogus tik įsitvirtins savo pozicijoje. Niekas nenori jaustis kvailas ar apgautas.
Aš bandau taip: užuot sakęs „tai netiesa”, klausiu „o iš kur tu tai gavai?” arba „ar matei, kad apie tai rašo ir kiti šaltiniai?”. Tai skatina žmogų pačiam pagalvoti ir patikrinti, o ne iš karto užsikirsti.
Kartais pasidalinu faktų tikrintojų straipsniu, sakydamas kažką panašaus į „O, žiūrėk, radau įdomų straipsnį apie tai, ką dabar visi dalina”. Tai ne kaltinimas, o papildoma informacija.
Su vyresniais žmonėmis kartais padeda paaiškinti, kaip veikia socialiniai tinklai ir dezinformacijos industrija. Mano mama, pavyzdžiui, nežinojo, kad žmonės gali specialiai kurti melagingą turinį, kad užsidirbtų iš reklamų. Kai jai tai paaiškinau, ji tapo daug atsargesnė.
Svarbu ir pačiam būti geru pavyzdžiu. Jei aš pats dalinu nepatikrintą informaciją, kaip galiu tikėtis, kad kiti bus atsargesni? Todėl pats stengiuosi prieš dalindamasis kažką patikrinti. Kartais tai užtrunka kelias minutes, bet verta.
Specifinės dezinformacijos formos, su kuriomis susiduriame Klaipėdoje
Gyvenant Klaipėdoje, pastebiu keletą specifinių dezinformacijos temų, kurios kartojasi.
Pirma – viską, kas susiję su uostu ir laivyba. Dėl to, kad uostas yra svarbi miesto dalis, bet daugelis žmonių nežino, kaip jis veikia, lengva sklisti įvairioms nesąmonėms. „Pavojingos medžiagos”, „slaptų krovinių”, „ekologinių katastrofų” – tokių žinučių mačiau ne vieną.
Antra – nekilnojamas turtas ir statyba. Klaipėdoje aktyviai statoma, todėl plinta įvairūs gandai apie tai, kas, kur ir kodėl statoma. Kartais tai tiesiog netikslūs gandai, kartais – tyčinė dezinformacija, kurią skleidžia konkuruojančios pusės.
Trečia – vietos politika. Prieš rinkimus dezinformacijos kiekis pašoka į viršų. Sklinda melagingi teiginiai apie kandidatus, iškreiptos citatos, neteisingai interpretuojami sprendimai. Čia ypač svarbu būti budriam ir tikrinti informaciją.
Ketvirta – sveikatos temos. COVID-19 pandemijos metu tai buvo ypač aktualu, bet ir dabar plinta įvairūs mitai apie vakcinacijas, ligas, gydymą. Klaipėdoje, kaip ir visur kitur, yra žmonių, kurie tiki alternatyvia medicina ir skleidžia pavojingą dezinformaciją apie sveikatą.
Penkta – „greitojo praturtėjimo” schemos. Socialiniuose tinkluose matau daug įrašų, žadančių greitus pinigus, investicijų galimybes, kurios „tikrai veikia”. Dažniausiai tai arba piramidės, arba tiesioginės sukčiavimo schemos.
Ką daryti, kai jau patikėjai ir pasidalinai dezinformacija
Nutinka. Man nutiko, tau nutiks, visiems nutinka. Kartą pasidalinau įrašu apie vietinį įvykį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išpūstas ir netikslus. Kai supratau, buvo nejauku, bet žinai ką? Tai normalu.
Svarbiausia – ką darai po to. Aš ištryniau tą įrašą ir parašiau naują, paaiškindamas, kad ankstesnė informacija buvo netiksli, ir pasidalinau teisingais faktais. Taip, buvo truputį gėda, bet geriau pripažinti klaidą nei leisti melui plisti toliau.
Jei pasidalinai kažkuo per asmenines žinutes, parašyk tiems žmonėms, kad informacija buvo netiksli. Jie įvertins tavo sąžiningumą.
Ir svarbiausia – mokykis iš to. Kiekvieną kartą, kai suklystame, turime galimybę tapti atsargesni ateityje. Po to atvejo aš tapau daug atidesnės prieš dalindamasis bet kuo.
Nebijok pripažinti klaidų. Tai rodo stiprybę, o ne silpnybę. Žmonės, kurie niekada nepripažįsta, kad suklydo, yra tie, kurie tęsia dezinformacijos skleidimą.
Kaip apsisaugoti nuo dezinformacijos ateityje ir išlikti informuotam
Taigi, kaip gyventi šiame dezinformacijos pilname pasaulyje ir neišprotėti? Turiu keletą strategijų, kurios man padeda.
Pirma, diversifikuok informacijos šaltinius. Neskaityti tik vieno naujienų portalo, nesekti tik vienos politinės pakraipos žmonių. Aš skaitau ir Delfi, ir 15min, ir LRT, ir vietos Klaipėdos naujienas. Taip gaunu platesnį vaizdą.
Antra, išmok atpažinti savo emocines reakcijas. Kai jaučiu, kad kažkas mane labai supykdo ar išgąsdina, sustoju ir pagalvoju: „Kodėl aš taip jaučiuosi? Ar tai, ką skaitau, tikrai verta tokios reakcijos, ar aš esu manipuliuojamas?”. Šis trumpas sustojimas dažnai padeda išvengti impulsyvaus dalijimosi.
Trečia, sekti faktų tikrintojus socialiniuose tinkluose. Jie reguliariai skelbia informaciją apie populiarias dezinformacijas, ir tai padeda būti informuotam apie tai, kas šiuo metu plinta.
Ketvirta, diskutuoti su įvairių pažiūrų žmonėmis. Taip, kartais tai nepatogu, bet padeda išeiti iš savo burbulo ir suprasti, kad realybė dažnai yra sudėtingesnė nei atrodo.
Penkta, mokytis kritinio mąstymo. Tai ne tik apie dezinformaciją – tai apie gebėjimą analizuoti informaciją, kelti klausimus, ieškoti įrodymų. Yra puikių nemokamų kursų internete apie kritinį mąstymą ir medijų raštingumą.
Šešta, nepamiršti, kad socialiniai tinklai nėra realybė. Tai tik vienas jos aspektas, dažnai iškreiptas. Svarbu turėti gyvenimą ir už ekrano ribų, kalbėtis su žmonėmis akis į akį, patirtis tikrą pasaulį.
Septinta, būti kantriu su savimi. Niekas nėra tobulas dezinformacijos atpažinėjas. Kartais suklysi, kartais patikėsi kažkuo, kuo neturėjai. Tai normalu. Svarbu mokytis ir tobulėti.
Aštunta, mokyti kitus. Kai matai, kad kažkas tavo aplinkoje yra pažeidžiamas dezinformacijai, padėk jam. Pasidalink šiomis žiniomis, parodyk, kaip tikrinti faktus. Kuo daugiau žmonių bus informuoti, tuo sunkiau bus dezinformacijai plisti.
Devinta, palaikyti kokybišką žurnalistiką. Jei gali, prenumeruok patikimus naujienų šaltinius. Gera žurnalistika kainuoja pinigų, ir jei mes jos nepalaikysime, liks tik nemokamas, dažnai prastos kokybės turinys.
Ir galiausiai – neprarask vilties. Taip, dezinformacijos problema yra didelė, bet mes ne bejėgiai. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sprendimo, būdamas atsakingesnis informacijos vartotojas ir dalintoju. Klaipėdoje, kaip ir visur kitur, turime galimybę kurti sveikesnę informacinę aplinką sau ir savo bendruomenei.
Pradėk nuo mažų dalykų. Prieš dalindamasis kažkuo, sustok ir pagalvok. Patikrink šaltinį. Paieškoki papildomos informacijos. Tai užtrunka vos kelias minutes, bet gali padaryti didžiulį skirtumą. Ir kai matai, kad kažkas tavo draugų dalina dezinformaciją, švelniai jam apie tai pranešk. Ne kaltindamas, o padėdamas.
Mes visi esame šioje vienoje valtyje, ir tik kartu galime ją valdyti teisingai. Dezinformacija klesti tada, kai žmonės yra izoliuoti, neužtikrinti ir neturi patikimų informacijos šaltinių. Būkime tie, kurie padeda kitiems orientuotis šiame sudėtingame informacijos pasaulyje. Pradėkime nuo savo šeimų, draugų, kaimynų čia, Klaipėdoje, ir matysime, kaip keičiasi situacija.
