Kodėl Klaipėdos verslininkų vaikai renkasi studijas užsienyje ir kas lemia jų sprendimą negrįžti
Čemodanas, bilietai ir vienos krypties svajonė
Klaipėda – miestas, kuriame pinigai sukasi. Uostas, logistika, verslas. Čia yra šeimų, kurios per dvidešimt nepriklausomybės metų sukūrė tikrą kapitalą – ne milijardierių lygio, bet pakankamai solidų, kad vaikams galėtų pasiūlyti tai, ko patys neturėjo. Ir tas pasiūlymas dažnai skamba taip: „Studijuok kur nori.” Vaikai klauso. Ir išvažiuoja. Dažnai – negrįžta.
Tai nėra nei tragedija, nei išdavystė. Tai – logika, kurią patys tėvai įdiegė, kartais net nesuvokdami.
Kodėl išvažiuoja būtent jie
Galima būtų manyti, kad verslininkų vaikai – privilegijuota grupė, kuriai Lietuva turėtų būti patrauklesnė nei kitiems. Juk čia šeimos verslas, čia turtas, čia ryšiai. Bet kaip tik dėl to jie ir mato sistemą iš vidaus – ir ne visada tai, ką mato, jiems patinka.
Kalbėjausi su keliais tokiais jaunuoliais – vieni studijuoja Olandijoje, kiti Vokietijoje, dar kiti Kopenhagoje. Jų pasakojimai panašūs. Tėvai dirbo po šešiolika valandų per dieną, kovojo su biurokratija, mokėjo „kaip reikia” ir „kam reikia”, stengėsi išlikti. Vaikai tai matė. Ir padarė išvadą: čia taip veikia. Ar aš to noriu?
Užsienyje jie atranda kitą modelį – ne idealų, bet kitokį. Skaidresnes taisykles. Sistemą, kuri bent jau apsimeta, kad veikia pagal principus, o ne pagal pažintis. Ir kai žmogus pagyvenęs toje aplinkoje trejus ar ketverius metus, grįžimas tampa ne „namo”, o „atgal”.
Studijos kaip pasaulio atvėrimas
Yra dar vienas dalykas, apie kurį kalbama rečiau. Verslininkų vaikai Klaipėdoje dažnai auga gana uždaroje aplinkoje – tėvai užsiėmę, socialinis ratas siauras, miestas mažas. Išvažiavę į Amsterdamą ar Berlyną, jie pirmą kartą atsiduria tarp žmonių iš viso pasaulio. Tai keičia. Labai.
Jie pradeda matyti save ne kaip „Klaipėdos verslininkų vaiką”, o kaip žmogų su tam tikrais gebėjimais, kuris gali dirbti bet kur. Ir kai taip save suvoki – geografija tampa mažiau svarbi. Grįžti į Klaipėdą nebėra natūralus žingsnis. Tai tampa sąmoningu pasirinkimu, kuriam reikia rimtų priežasčių.
Tėvai, kurie patys sukūrė šią situaciją
Čia yra tam tikra ironija. Klaipėdos verslininkai – karta, kuri kūrė verslą iš nieko, kuri žino, ką reiškia neturėti galimybių. Jie norėjo, kad jų vaikai turėtų viską. Davė jiems laisvę, pinigus, galimybę rinktis. O laisvė – ji veikia. Vaikai pasirinko.
Kai kurie tėvai tai priima ramiai, net didžiuojasi. Kiti – tyliai kenčia, bet nesako, nes kaip sakysi vaikui, kad jo sėkmė tau skauda? Yra ir tokių, kurie tikisi: gal grįš, kai sukurs šeimą, kai norės stabilumo. Kartais taip nutinka. Dažniau – ne.
Kai Klaipėda tampa tik Kalėdomis
Miestas netenka ne pačių silpniausių – jis netenka tų, kurie galėtų jį keisti. Verslininkų vaikai su gerais užsienio universitetų diplomais, su tarptautine patirtimi, su kapitalu už nugaros – tai žmonės, kurie teoriškai galėtų investuoti, steigti, kurti. Bet jie grįžta tik per šventes, pasivaikščioti prie jūros ir pavalgyti mamos virtų cepelinų. Klaipėda jiems tampa sentimentu, o ne vieta gyventi.
Ir čia ne apie patriotizmą reikia kalbėti – tas žodis šiame kontekste skamba tuščiai. Reikia kalbėti apie tai, ką miestas ir šalis siūlo mainais. Kokia karjera? Kokia aplinka? Kokia sistema? Kol atsakymai į šiuos klausimus bus silpnesni nei tai, ką siūlo Vakarų Europa, tol čemodanai bus pakuojami ir toliau – nepriklausomai nuo to, kiek turtinga šeima liko namuose.
