Kaip Klaipėdos sporto bendruomenė saugo tradicines vertybes: vietos klubų patirtis ir įžvalgos

Klaipėdoje sporto klubai mėgsta kalbėti apie „tradicijas” ir „vertybes” taip, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, kurio niekas neginčija. Bet kai pradedi kapstytis giliau, paaiškėja, kad ta pati „tradicija” kiekvienam treneriui ar klubo vadovui reiškia kai ką kitą. Vieniems tai griežta drausmė ir hierarchija, kitiems – šeimyniškumas ir bendruomeniškumas, tretiems – tiesiog noras nekeisti nieko, kas veikė prieš dvidešimt metų.

Kas iš tikrųjų saugoma

Pakalbėjus su keliais vietos klubų atstovais, susidaro įspūdis, kad „tradicinių vertybių” saugojimas dažnai reiškia paprasčiausią pasipriešinimą pokyčiams. Senesni treneriai, kurie dešimtmečius dirbo su jaunimu, gina metodus, kurie jiems patiems buvo įskiepyti sovietmečiu ar netrukus po jo. Tai nebūtinai blogai – disciplina ir pagarba treniruotėse tikrai turi vertę. Bet kai tai virsta atsisakymu diegti šiuolaikinius sporto mokslo pasiekimus, kyla klausimas, ar čia saugoma vertybė, ar tiesiog inercija.

Kai kurie klubai, tiesa, sugeba rasti balansą. Irklavimo bendruomenė, pavyzdžiui, išlaiko senas tradicijas – varžybas prie marių, ritualus po pergalių – kartu naudodama modernią įrangą ir treniravimo metodikas. Tai gal ir yra tas retas atvejis, kai „sena ir gera” nesikerta su „nauja ir veiksminga”.

Bendruomeniškumas ar uždarumas?

Dažnai girdime pasakojimus apie tai, kaip klubas yra „kaip šeima”. Gražu skamba, bet toks šeimyniškumas turi ir kitą pusę – naujokui ar kitataučiui prasibrauti į tokią uždarą bendruomenę būna sunkiau, nei norėtųsi pripažinti. Klaipėdos sporto klubuose, ypač mažesniuose, tebeegzistuoja tam tikras nepasitikėjimas „svetimais” – ar tai būtų naujas treneris iš kito miesto, ar tiesiog kitokio požiūrio šeima, atvedusi vaiką į treniruotę.

Tai nereiškia, kad viskas blogai. Tokia uždara bendruomenė sugeba palaikyti stiprų ryšį tarp narių, dalintis ištekliais sunkiais laikais, padėti vieni kitiems be didelio triukšmo. Bet vertybė, kuri saugoma per uždarumą, ilgainiui gali tapti stabdžiu pačiam sportui vystytis.

Finansavimo klausimas, apie kurį nenorima kalbėti

Kalbant apie tradicijas, retai kas prisimena, kad daugelis mažų Klaipėdos klubų šiandien egzistuoja tik dėl entuziazmo ir grynai asmeninių pastangų, ne dėl sistemingo palaikymo. Miesto ar savivaldybės parama dažnai skiriama pagal kriterijus, kurie labiau atspindi statistiką ir medalius, o ne tai, kiek klubas prisideda prie bendruomenės ugdymo ar tradicijų perdavimo. Klubai, kurie negali pasigirti aukštais rezultatais, bet metai iš metų ugdo vaikus, kartais lieka be dėmesio.

Tai kelia keistą paradoksą: kalbame apie tradicinių vertybių saugojimą, bet realiai sistema skatina orientuotis į rezultatą, o ne į procesą, kuriame tos vertybės ir gimsta.

Ką daryti su tuo, ką turime

Nemanau, kad Klaipėdos sporto bendruomenė turėtų atsisakyti savo tradicijų vardan modernumo – tai būtų taip pat kvaila, kaip ir aklai jų laikytis. Bet reikėtų sąžiningiau atsakyti, ką iš tikrųjų vadiname vertybe, o kas yra tiesiog patogus pasiteisinimas nesikeisti. Vietos klubai turi tai, ko dažnai trūksta didesniems, komercializuotiems sporto centrams – tikrą ryšį su bendruomene. Bet tas ryšys neišliks amžinai, jei bus saugomas kaip muziejinis eksponatas, o ne kaip gyvas, besikeičiantis dalykas.

Trumpai tariant – tradicija be kritiško žvilgsnio į save greitai virsta ne vertybe, o pančiu. O Klaipėdos sporto pasaulyje šito dar tikrai netrūksta.