Klaipėdos naujienų gidas: kaip atskirti patikimą informaciją nuo dezinformacijos konservatyvaus žiūros taško portaluose

Prisipažinsiu iš karto – kai pradėjau domėtis Klaipėdos naujienų portalais rimčiau, pati nustebau, kiek daug ten tokios informacijos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo faktais paremta, o iš tikrųjų yra grynas nuomonės formavimas. Ir čia neturiu omenyje vien konservatyvios pakraipos svetainių – bet kadangi klausimas apie jas, tai apie jas ir kalbėsim.

Klaipėda, kaip uostamiestis su savo specifika, turi gan margą žiniasklaidos peizažą. Vieni portalai orientuojasi į tiesiog vietinę informaciją – kas ten kelias remontuoja, kokie renginiai vyks. Kiti gi bando būti daugiau nei tik lokali naujienų svetainė – jie nešioja tam tikrą ideologinį krūvį, ir tai visiškai normalu, nes žiniasklaida visame pasaulyje taip veikia. Klausimas tik, kaip tą krūvį atskirti nuo grynų faktų.

Kodėl konservatyvūs portalai reikalauja atskiro dėmesio

Nesakau, kad konservatyvi pakraipa savaime reiškia dezinformaciją. Toli gražu ne. Bet yra vienas dalykas, kurį pastebėjau – tokie portalai dažnai naudoja emociškai įkrautą kalbą temomis, kurios susijusios su migracija, tradicinėmis vertybėmis, ES politika ar vietine savivalda. Ir kai kalba emociška, faktinis tikslumas kartais nueina į antrą planą.

Pavyzdžiui, jei skaitai straipsnį apie kokį nors miesto tarybos sprendimą ir jame vartojami žodžiai kaip „skandalingas”, „chaosas”, „išdavystė” – tai jau signalas, kad autorius nori tave emociškai paveikti, o ne tiesiog informuoti. Faktų žurnalistika retai naudoja tokį žodyną.

Kaip aš tikrinu, ar galima pasitikėti

Turiu kelis savo asmeninius kriterijus, kuriuos taikau beveik automatiškai, kai skaitau bet kokį straipsnį, ne tik apie Klaipėdą:

• Ar minimi konkretūs šaltiniai, ar tik „kaip žinoma” arba „pasak informuotų asmenų”? Antrasis variantas – raudona vėliavėlė.
• Ar straipsnyje pateikiama kita pusė, ar tik viena perspektyva pateikiama kaip absoliuti tiesa?
• Ar datos ir skaičiai sutampa su tuo, ką randu kituose, nepriklausomuose šaltiniuose?
• Kiek dažnai portalas naudoja retorinius klausimus vietoje faktų? („Ar tikrai norime, kad taip būtų?”)

Pastebėjau, kad kai portalas pateikia tikrą naujieną – tarkim, apie uosto plėtrą ar konkretų savivaldybės biudžeto punktą – faktai dažniausiai sutampa nepriklausomai nuo pakraipos. Skirtumas iškyla interpretacijoje. Tas pats įvykis vienur pavaizduojamas kaip pasiekimas, kitur – kaip grėsmė.

Klaipėdos specifika – kas čia kitaip

Klaipėdoje yra keletas temų, kur emocijos ypač kaista – tai uosto valdymas, karinės infrastruktūros plėtra (žinoma, dėl geopolitinės situacijos), ir savivaldybės sprendimai dėl miesto centro tvarkymo. Šitose temose lengviausia pastebėti, kaip skirtingi portalai vieną ir tą pačią informaciją suformuluoja visiškai skirtingai.

Vienas praktinis patarimas – jei skaitai apie kokį nors konkretų sprendimą ar įvykį, patikrink, ar apie tai rašė ir savivaldybės oficialus komunikacijos kanalas, ir bent du skirtingos pakraipos portalai. Jei faktinė esmė (kas, kada, kiek) sutampa visur, o skiriasi tik tonas – tada tikriausiai kalbama apie tikrą įvykį, tiesiog skirtingai interpretuojamą. Jei net faktinė esmė skiriasi – tuomet reikia gilintis giliau.

Ką daryti su nuomonėmis, pateiktomis kaip naujienos

Vienas dažniausių dalykų, kurį pastebėjau, yra straipsnio žanro maskavimas. Tekstas, kuris iš esmės yra nuomonė ar komentaras, pateikiamas kaip objektyvi naujiena. Tikroje žurnalistikoje tokie žanrai atskiriami – yra „naujiena”, yra „komentaras”, yra „nuomonė”. Kai portalas maišo šiuos žanrus, skaitytojui tampa sunku suprasti, ką jis skaito.

Man asmeniškai padeda toks paprastas testas – jei pašalinu iš teksto visus emocinius epitetus ir palieku tik „sausus” faktus, kas lieka? Jei lieka pilnavertė informacija – tai buvo naujiena su stilistiniu apvalkalu. Jei nelieka nieko konkretaus – tai buvo nuomonė, pridengta naujienos forma.

Tai kas galiausiai svarbiausia

Jei turėčiau apibendrinti savo patirtį skaitant Klaipėdos naujienas iš skirtingų perspektyvų – svarbiausia nebijoti skaityti kelis šaltinius vienu metu. Ne todėl, kad konservatyvūs portalai automatiškai meluoja, bet todėl, kad kiekvienas portalas, nepriklausomai nuo pakraipos, turi savo interesą, kaip pateikti informaciją. Tikra kritinio mąstymo pratyba yra ne ieškoti „teisingo” portalo, o mokytis atskirti, kur baigiasi faktas ir prasideda interpretacija.

Ir kaip visada – jei kažkas skamba pernelyg dramatiškai arba pernelyg patogiai patvirtina tai, ką jau ir taip norėjai išgirsti, verta sustoti ir pasitikrinti. Nes galiausiai geriausias informacijos filtras nėra portalo pavadinimas ar jo politinė pakraipa – tai tavo pačio noras užduoti dar vieną klausimą, prieš patikint tuo, kas parašyta.